Visiškai gerus daiktus išmetu į šiukšliadėžę, užuot atidavęs tiems, kuriems jų reikia 😌😏 Skamba beširdiškai? 🤔😒 Priežastis ne tokia, kaip manote 🤔🙊 Pakalbėkime apie tai žemiau esančiame straipsnyje 👇
Prieš dvejus metus nusprendžiau parduoti suknelę, kurią mano dukra vilkėjo tik vieną kartą mokyklos vakarėlyje. Tada ji smarkiai paaugo ir suknelė jai tapo per maža. Kaina buvo simbolinė.
Paskambino moteris, pasakė, kad netrukus atvažiuos. Palaukite jos. Laukiau namuose šešias valandas. Galiausiai suskambo durų skambutis.
Įėjo moteris, mergaitė ir jų močiutė.
– Ar galiu pasimatuoti?
– Taip, žinoma.
Kol mergaitė matavosi suknelę, o mama stebėjo, močiutė paklausė, ar gali pasinaudoti tualetu. Nukreipiau ją vonios kambario link. Negalėjau atsisakyti, ar ne?
Prisimenu, kai rodėme parduodamą butą, kas antram pirkėjui reikėjo nueiti į tualetą.
Girdėjau, kaip močiutė, nuėjusi į tualetą, nuėjo į virtuvę. Manau, kad jie duos man pinigus, atsisveikins ir išeis. Bet jie neišeina. Senelė pradeda atidarinėti virtuvės spinteles. Jai 55 metai, jos dukrai 30, mergaitei 10 metų.
– Ar nori šiek tiek? – Klausiu.
Mama duoda man sąskaitą, noriu uždaryti duris. Bet tada močiutė pradeda viską apžiūrinėti koridoriuje. „Kas tai per statula? O kas tas kilimas? O tos knygos? Ar galiu jas pamatyti?“
Sakau, kad skubu.
Jie išeina.
Šis įvykis buvo paskutinis lašas, po kurio nusprendžiau daugiau nieko neparduoti ir nedovanoti.
Prieš tai buvo atvejis su mažas pajamas gaunančia šeima, kuri priimdavo daiktus, bet paskui su šykščia šypsena man pasakydavo, kad daiktai pigūs, o kaimynai jiems dovanoja „Lacoste“.
Taip pat prisimenu: moteris priėmė suknelę kaip dovaną, pamanė, kad jau uždariau duris, stovi prie lifto, skambina vyrui ir sako, kad kol bus apvalių kvailių, ji gerai atrodys. Tegul jie perka ir leidžia pinigus, o ji ją dėvės.
Šie atvejai mane atstūmė nuo filantropijos.
Dešimtajame dešimtmetyje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje mes su seserimi gaudavome iš pusbrolių, turtingesnių kaimynų, turtingų brolio draugų. Mes juos skalbdavome, lygindavome, nešiodavome ir džiaugdavomės.
Dabar turiu taisyklę: perku tik tai, kas bus dėvima. Nedideliais kiekiais. Visi daiktai turi tilpti į du ar tris maišelius. Jei jų daugiau, vadinasi, tarp jų yra nemėgstamų ir nepatogių. Pinigai švaistomi veltui.
Daiktai, kurių ranka nepasiekia, keliauja į skudurus. Nuvalyti, išskalbti ir išmesti neišplovus ar neišdžiovinus. Patogu.
Daug kartų iš draugų girdėjau: „Aš dėviu tik 10 proc. to, ką laikau savo spintoje“. „Turiu skirti dieną, viską išskalbti, išlyginti, nufotografuoti ir įdėti į prekybą“. „Per dvejus metus tik du išpardavimai, daugybė žmonių prašo manęs padovanoti daiktus, vis dar neparduotus“.
Man nereikia šokti su tokiais dalykais. Tai laiko švaistymas.
Iš japonų mokausi daryti su mažu.
