Leo buvo tik septynerių metų, bet jis jau mokėjo rasti nuotykių iš niekur. Tą šiltą vasaros dieną jis žaidė kieme prie močiutės namų – važinėjo dviračiu, statė „garažą“ iš senų lentų ir mašinėlių. Viskas buvo kaip įprasta, kol jis išgirdo keistą garsą.
Tai buvo tylus cypimas. Iš pradžių Leo pamanė, kad jam pasirodė, bet garsas pasikartojo. Plonas, skausmingas, tarsi kas nors šauktų pagalbos. Berniukas sustojo ir įsiklausė. Cypimas sklido iš kažkur po senu mediniu prieangiu.
Smalsumas ir nerimas nugalėjo baimę. Leo atsigulė ant žemės ir pažvelgė po lentomis. Ten, tarp voratinklių ir sausos žolės, jis pamatė mažą vilnos kamuolėlį. Šuniukas! Purvinas, liesas, su drebančiomis kojelėmis. Jis žiūrėjo tiesiai į berniuką didelėmis akimis, pilnomis baimės ir vilties.
Leo puolė į namus pas močiutę. Kartu jie atsargiai pakėlė lentas ir ištraukė šuniuką. Jis buvo toks silpnas, kad vos stovėjo ant kojų. Buvo matyti, kad kažkas jį išmetė, ir jis pasislėpė po veranda, kad sušilti.
Močiutė atnešė dubenėlį pieno, o Leo šuniuką pasodino ant savo kelių. Mažylis gėrė godžiai, o berniukas glostė jam nugarą ir šnibždėjo: „Dabar tu nebe vienas“. Jau tada jis suprato: šio mažylio niekam neatiduos.
Tėvai iš pradžių abejojo – juk gyvūno priežiūra reikalauja atsakomybės. Tačiau pamatę, su kokiu švelnumu Leo rūpinasi rastuoju, jie sutiko. Taip berniukas įgijo Lučiuką – būtent taip jis pavadino šuniuką. „Nes jis pats mane surado ir apšvietė mano gyvenimą“, – rimtai pasakė Leo.
Kiekvieną dieną Lučikas stiprėjo, tapo drąsesnis. Jis sekė berniuką visur: į kiemą, į parduotuvę su mama, net į mokyklą palydėdavo ir pasitikdavo prie vartų. Jų draugystė tapo kažkuo daugiau nei tiesiog vaiko žaidimas su šunimi. Jie suprato vienas kitą iš pusės žodžio.
Praėjo mėnesiai, ir niekas iš šeimos jau negalėjo įsivaizduoti namų be šio šuns. Močiutė dažnai žiūrėdavo į juos ir šypsodavosi: „Kartais laimė pati ateina į mūsų namus – reikia tik laiku išgirsti jos tylų šauksmą“.
