Ana ypač nerimavo dėl savo pirmagimio gimimo. Kiekvieną dieną ji knaisiojosi po smulkmenas, rinkosi antklodes ir klausėsi draugų bei mamos patarimų. Septintą nėštumo mėnesį kaimynai nusprendė jai padovanoti dovaną – naują vežimėlį.
„Tegul tavo kūdikis važiuoja kaip princas“, – pasakė kaimynė Marina, padėdama jai nešti dėžutę.
Ana išvyniojo dovaną ir šypsodamasi perbraukė ranka per minkštą audinį. Tačiau žvilgtelėjusi į šoninę kišenę, ji kažką pastebėjo. Suglamžytą voką. Seną, pageltusiais kraštais.
Ji jį atidarė ir sustingo. Viduje buvo laiškas.
✦ „Miela Lena, jei tu tai skaitai, reiškia, kad neturėjau laiko tau to pasakyti asmeniškai. Tavo vaikas yra tavo stiprybė. Neleisk jam ar jai dalytis mano likimu. Aš išeinu, bet tikiuosi, kad vieną dieną man atleisi.“
Parašas: „Mama.“
Ana vėl ir vėl perskaitė eilutes. Ji nepažinojo nė vienos Lenos namuose. Galvoje sukosi klausimai: kas paliko šį laišką, kodėl vežimėlyje ir kokia tragedija slypėjo už šių žodžių?
Ji nusprendė pasikalbėti su kaimynais. Tačiau niekas nepripažino, kad vežimėlis naujas. Vietoj to kažkas sumurmėjo:
„Atrodo, lyg būtų padovanotas dėvėtų drabužių parduotuvėje.“
Ana negalėjo nusiraminti. Su kiekviena diena ją persekiojo mintis apie moterį, vardu Lena. Ji įsivaizdavo ir ją, laukiančią vaiko, kuriančią planus, bet kažkas nutiko ne taip.
Tą naktį Ana prispaudė rankas prie pilvo ir sušnibždėjo kūdikiui:
„Pažadu, tau viskas bus kitaip. Neleisiu tau pakartoti kažkieno kito likimo.“
Ji įdėjo laišką į šeimos albumą. Kad vieną dieną jį parodytų dukrai ir pasakytų: kiekviena dovana gali slėpti istoriją, o kartais net kažkieno kito paslaptis tampa pamoka mūsų pačių gyvenimui.
Kartais praeitis mus užklumpa pačiose netikėčiausiose vietose. Svarbiausia – semtis iš jos stiprybės, o ne bijoti.
