Danielis įstojo į kariuomenę labai jaunas. Jo šeima juo didžiavosi, bet kiekvieną vakarą mama uždegdavo žvakę prie lango, melsdamasi, kad jis sugrįžtų gyvas.
Vieno mūšio metu jo dalinys pateko į ugnį. Ilgą laiką apie jį nebuvo jokių žinių. Laiškai nustojo ateiti, telefonas tylėjo. Jo šeima jau ruošėsi blogiausiam, kai staiga dalinys pranešė apie dingusį Danielį mūšyje.
Metai bėgo. Jo tėvai paseno, jaunesnioji sesuo Emily užaugo ir ištekėjo. Tačiau jų širdyse vis dar tvyrojo viltis.
Ir tada vieną dieną, beveik po septynerių metų, ant jų slenksčio pasirodė vyras su karine uniforma. Jis buvo liesas, veidas randuotas, akys pavargusios.
„Aš… Danielius“, – tyliai tarė jis.
Jo mama sušuko, bet tada sustingo. Jo balsas buvo kitoks, veidas neatpažįstamas. Emily papurtė galvą:
„Tai nebuvo jis…“
Tačiau vyras jai papasakojo kažką, ko niekas negalėjo žinoti. Istorijas iš vaikystės, mažas šeimos paslaptis. Net pravardę, kuria jį vadindavo tėvas Džordžas.
Šeima jį apkabino, tačiau jų širdyse vis dar tvyrojo abejonės šešėlis. Juk gydytojai buvo pasakę: žmogus, tiek metų praleidęs nelaisvėje, galėjo prarasti dalelę savęs.
Vėliau, rūšiuodama senus dokumentus, Emilija rado laišką iš karinio komisariato. Jame buvo teigiama, kad Danieliaus kūnas buvo identifikuotas prieš penkerius metus.
Jo motina tvirtai suspaudė laišką, bet niekada jo neparodė sūnui. Ji pažvelgė į vyrą prie šeimos stalo ir pagalvojo: net jei jis nebuvo jų Danielis, jis tapo jų šeimos dalimi.
Kartais tiesa gali būti baisesnė už melą. Tačiau pasirinkimas – tikėti ar ne – visada priklauso širdžiai.
