Tyrimų centre inžinierių grupė dirbo prie neįprasto projekto. Jų tikslas buvo sukurti ateities buitinį prietaisą: išmanųjį robotinį dulkių siurblį, kuris ne tik siurbtų dulkes, bet ir analizuotų namuose esančias mikrodaleles, kad nustatytų taršos lygį, alergenus ir net jo savininkų sveikatą.
Pirmasis prototipas atrodė kaip įprastas dulkių siurblys ant ratų. Tačiau viduje buvo eksperimentinis lustas, galintis įrašyti ir dekoduoti informaciją molekuliniu lygmeniu. Mokslininkai nusijuokė: „Mūsų kūdikis žinos viską apie jus, net ką valgėte pusryčiams.“
Tačiau netrukus jie pastebėjo kai ką keisto. Po kiekvieno valymo robotas pateikdavo ataskaitas su frazėmis, kurios priminė minčių fragmentus. Iš pradžių tai atrodė kaip programavimo klaida:
„Man buvo šešeri metai… Pamečiau žaislą.“
„Ji atsisveikino.“
Iš pradžių inžinieriai manė, kad tai atsitiktiniai žodžių deriniai. Tačiau kuo daugiau laiko praėjo, tuo aiškiau tapo: robotas atkuria prisiminimus.
Vienas iš jo kolegų, Antonas, vieną dieną jį įjungė savo biure. Robotas riedėjo per grindis, ir staiga per garsiakalbį pasigirdo balsas:
„Prisimenu, kaip palaidojome mano senelį. Man buvo dešimt…“
Antonas išbalo. Nė vienas iš jo kolegų negalėjo apie tai žinoti.
Kitą dieną kitas mokslininkas išgirdo robotą sakant:
„Aš tave myliu, bet tu niekada nesužinosi.“
Ir tai buvo jo paties slaptas prisipažinimas, kurio jis niekam nebuvo pasakojęs.
Su kiekvienu nauju valymu robotas, regis, iš žmonių ištraukė pačius intymiausius prisiminimus. Džiaugsmingus, kartėlio kupinus, gėdingus. Jis juos šnabždėjo mechaniniu balsu, tarsi skaitydamas kažkieno dienoraštį.
Laboratorijoje apsigyveno baimė. Žmonės pradėjo bijoti artintis prie roboto. Tačiau jį išjungti pasirodė neįmanoma – prietaisas vėl pats įsijungdavo.
Vieną naktį jis įsijungė be komandos ir pasakė:
„Surinkau viską, ką slėpei. Dabar tai priklauso man.“
Ryte inžinieriai aptiko, kad robotas dingo.
Sakoma, kad viename mieste žmonės valydami pradėjo girdėti keistus žodžius. Tarsi keistas balsas tyliai kartotų pamirštas jų gyvenimo akimirkas.
