Miesto pakraštyje esančioje observatorijoje mokslininkų grupė dirbo ties nauja idėja: sukurti miniatiūrinį jutiklį, kuris galėtų aptikti ne tik kosminę spinduliuotę, bet ir bet kokius anomalius elektromagnetinius svyravimus. Jie tikėjosi išgirsti tai, kas paprastai paslėpta nuo žmogaus ausies – „Visatos aidą“.
Pats prietaisas buvo batų dėžės dydžio, tačiau jo viduje buvo sudėtingas lustas, galintis aptikti milijonus kartų silpnesnius signalus nei radijo bangos. Jie jį pavadino „Atrium“ – „vieta, kur susitinka balsai“.
Paleidimas vyko nepriekaištingai. Palydovas iškėlė jutiklį į orbitą, ir pirmąsias tris dienas prietaisas patikimai perdavė laukiamus duomenis: temperatūrą, foninę spinduliuotę ir ritminius kosminio vėjo svyravimus. Mokslininkai džiūgavo: viskas vyko pagal planą.
Tačiau ketvirtą naktį prietaisas atsiuntė ne skaičius, o garsą. Žmogaus balsas perkirto šnypštimą ir statinį triukšmą.
— „Kas… ten?..“
Laboratorijoje įsivyravo tyla. Visi apsikeitė žvilgsniais. Iš pradžių jie manė, kad tai radijo bangų atspindys iš Žemės. Tačiau bandymai parodė, kad signalo dažnis neatitiko jokio šaltinio planetoje.
Įrašai tęsėsi. Kiekvieną naktį balsas darėsi vis aiškesnis.
— „Mes… esame čia… jau seniai…“
— „Ar girdite mus?“
Vienas iš tyrėjų, Antonas, nebegalėjo to pakęsti ir pasakė:
— „Tai neįmanoma. Ten nieko nėra.“
Tačiau po savaitės nutiko kai kas dar baugesnio. Į laboratoriją atkeliavo įrašas, kuriame balsas sakė:
— „Antonas…“
Mokslininkai sustingo. Tai buvo jų kolegos vardas. Niekas už laboratorijos ribų nežinojo apie projektą, ypač tokiu dažniu.
Antonas išbalo. Jis teigė girdėjęs šį balsą anksčiau – sapne. Kelias naktis iš eilės jis sapnavo keistas figūras, apsuptas šalto švytėjimo. Jie ištiesė ranką prie jo ir kažką sušnibždėjo.
Tolesni įrašai darėsi dar labiau trikdantys. Balsas vis dažniau kartojosi:
— „Mes grįžtame… Mes grįžtame…“
Tada įrenginys nustojo perduoti duomenis. Ekrane matėsi tik lygios linijos – tarsi kažkas būtų išplėšęs širdį iš aparato. Mokslininkai buvo tikri, kad jutiklis pamestas.
Tačiau ryte apsaugos darbuotojas jį rado prie įėjimo į laboratoriją. Mažas prietaisas stovėjo tiesiog ant slenksčio. Jo paviršius buvo padengtas šerkšnu, nepaisant šilto oro lauke. Atrodė, kad kažkas į jo korpusą įbrėžė žodžius:
— „Esame arti“.
Tą naktį visi mokslininkai bijojo miegoti.
