Kiekvieną rytą, lygiai devintą valandą, ponas Artūras išeidavo iš namų ir eidavo iki greitkelio. Jis visada vilkėdavo tuos pačius drabužius: švarius marškinius, išlygintas kelnes, paltą ir visada su savimi turėtą rožių puokštę. 🌹 Jis tyliai stovėdavo pakelėje, šiek tiek atsiremdamas į lazdą ir žvelgdamas į tolį. Kartais pamojuodavo pravažiuojantiems automobiliams, kartais tiesiog laukdavo.
Iš pradžių kaimynai juokdavosi – „senas vyras su gėlėmis“, „laukiantis autobuso, kurio nėra“. Tačiau dienos bėgo, savaitės virto mėnesiais, o jis vis dar stovėjo. Kiekvieną dieną. Žiema, vasara, lietus, sniegas – visada su gėlėmis.
Vietiniai gyventojai prie to priprato. Vieni jį sveikindavo, kiti siūlydavo pavežėti, bet jis visada atsisakydavo:
„Ačiū, palauksiu.“
Vieną dieną jauna žurnalistė Laura nusprendė sužinoti jo istoriją. Ji priėjo prie jo, prisistatė ir paklausė:
„Atsiprašau, ar ko nors laukiate?“
Artūras nusišypsojo.
„Taip.“ Laukiu. Kiekvieną dieną, tuo pačiu metu.
„Kas?“
Jis pažvelgė į tolį ir tyliai tarė: „Mano žmona.“
Lora sutriko.
„Atleiskite… bet…“
Jis linktelėjo.
„Žinau. Jos nebėra. Prieš dešimt metų.“
Jis iškvėpė ir pridūrė: „Bet ji pažadėjo: „Jei galite, palaukite manęs prie kelio, kur mes pirmą kartą susitikome.“
Nuo tada jis stovėjo ten kiekvieną dieną – toje pačioje vietoje, kur pirmą kartą ją pamatė, o ji taip pat laikė rožių puokštę.
Žmonės pradėjo nešti jam termosą arbatos ir padėti keisti gėles. Kažkas net pastatė suoliuką netoliese. O tada vieną pilką lapkričio dieną jis nepasirodė. Žmonės iš karto pastebėjo.
Kai kaimynai sustojo prie jo namų, ant stalo gulėjo šviežių rožių puokštė ir atvirukas su užrašu:
„Ačiū, kad laukėte. Pasimatysime prie kelio.“
