Kai gimė Ethanas, gydytojai iš karto pasakė jo tėvams: jis neturi rankų. Prognozė buvo niūri – jis gyvens savo gyvenimą „su apribojimais“. Tačiau jie nežinojo, kad Ethanas visiškai neturės jokių apribojimų.
Nuo vaikystės jis išmoko viską daryti kojomis – laikyti šaukštą, atidaryti duris, vartyti knygas. Tačiau vieną dieną, būdamas šešerių, jis pirmą kartą paėmė teptuką pirštais. Ir viskas pasikeitė.
Iš pradžių tai buvo paprasti piešiniai, vėliau linijos, formos, spalvos. Tėvai nupirko jam dažų, ir netrukus namo sienos nušvito ryškiais teptuko potėpiais. Būdamas dvylikos metų, jis jau tapė peizažus, portretus ir net dalyvavo jaunųjų talentų parodose. Jis buvo vadinamas „berniuku, kuris tapo siela, o ne rankomis“.
Tačiau vienas paveikslas išsiskyrė.
Vieną naktį jis ilgai negalėjo užmigti. Vėliau jis pasakojo, kad susapnavo sapną – labai aiškų, tarsi kažkas jį šauktų. Ryte jis atsikėlė, pastatė drobę ir pradėjo tapyti. Tyliai, be eskizų, be sustojimų. Beveik aštuonios valandos iš eilės.
Įėjus į kambarį tėvams, jie sustingo.
Paveiksle buvo pavaizduota moteris – nepažįstama figūra, bet tokia gyva, kad atrodė, jog tuoj prabils. Jos žvilgsnis buvo švelnus, pavargęs, tarsi ji žvelgtų į Ethaną su meile. Tačiau keisčiausia buvo tai, kad ji ant kaklo nešiojo pakabuką. Tą patį, kurį Ethanas nešiojo nuo vaikystės – dovaną nuo savo močiutės, kuri mirė dar prieš jam gimstant.
Kai tėvai parodė paveikslą jo močiutei iš motinos pusės, ji išbalo. Portrete pavaizduota moteris buvo jos dukters, kuri mirė gimdydama, kopija… Ethano motinos.
Nuo tada berniukas nebetapė portretų. Tik abstrakčius paveikslus, pilnus šviesos ir judesio. Jo darbai buvo parduodami visame pasaulyje, bet tas vienas – vienintelis, pirmasis – liko su juo.
Jis sako, kad nebemato tos moters sapnuose.
Jis tiesiog jaučia, kad ji visada yra čia – kiekviename teptuko potėpyje, kiekviename potėpyje, kiekviename įkvėpime, prieš pradėdamas naują paveikslą.
