Keliavau traukiniu iš Varšuvos į Krokuvą – pavargusi, suirzusi, su sunkia kuprine ir tik vienu troškimu: tylos. Kupe su manimi sėdėjo maždaug trisdešimties metų moteris ir maždaug trejų metų mergaitė su kuodukais ir didelėmis pilkomis akimis. Jos vos kalbėjosi – mama skaitė knygą, o mergaitė žiūrėjo pro langą, laikydama pliušinį triušį.
Iš termoso išsitraukiau maišelį sausainių ir puodelį kavos – paprastas keliavimo džiaugsmas. Akimirkai nusisukau, o kai vėl pažvelgiau, mergaitė jau graužė vieną iš mano sausainių. Ji pažvelgė tiesiai man į akis ir sutraiškė, tarsi tikrindama mano reakciją.
„Ei“, – išsprūdau, – „tai mano.“
Ji tiesiog nusišypsojo – trupiniai ant lūpų, akys žibėjo. Mama pavargusi žvilgtelėjo per akinius:
„Atsiprašau. Ji… kartais…“ ir nebaigė.
Norėjau paprieštarauti, bet kažkas mane sulaikė. Galbūt todėl, kad mergaitė buvo tokia trapi, tarsi iš stiklo. Kitas pusvalandis virto keistu žaidimu. Paimdavau sausainį, o ji irgi ištiesdavo ranką ir paimdavo. Kartais tiesiai iš mano delno. Sumurmėdavau, o ji šypsodavosi, tarsi tai būtų slaptas ritualas. Mama tyliai sėdėjo, vis dar skaitydama savo knygą, nesikišdama.
Kai pusiau juokais padaviau mergaitei paskutinį sausainį, ji rimtai pažvelgė į mane ir staiga tarė:
„Mačiau tave.“
„Kur?“
„Ten, ant platformos. Stovėjai viena. Ir liūdna.“
Nustebau.
„Tu labai pastabi.“
„Tiesiog man irgi liūdna“, – tyliai tarė ji. „Bet mama sako, kad negalima.“
Moteris pakėlė akis nuo knygos, šiek tiek išblyško.
„Užteks, Ema“, – griežtai tarė ji. „Nekalbėk.“
Mergina suspaudė triušį ant rankų ir atsisuko į langą.
Traukinys dundėjo bėgiais, ir aš staiga pasijutau nejaukiai. „Man irgi liūdna“, – vis galvojau. Ištraukiau dar vieną krepšį – norėjau jį jai pasiūlyti, bet ji jau miegojo, apkabinusi pliušinį žaislą.
Auštant aš pirmas pabudau. Moteris buvo išėjusi iš kupė. Ant sėdynės gulėjo tik pliušinis triušis.
Pažvelgiau į koridorių – ten nieko nebuvo. Konduktorius pasakė, kad stotyje niekas neišlipo.
Kai atidariau kuprinę, kad paimti termosą, viduje tvarkingai sudėliotas sausainių maišelis gulėjo pilnas.
O viršuje – vaikiškas raštelis, parašytas kreivomis raidėmis:
„Ačiū, kad pasidalinote. Dabar pasijusite geriau.“
Sėdėjau, žiūrėjau į triušį ir ryto šviesą už lango ir supratau: ne viskas, kas atrodo kaip atsitiktinis susitikimas, iš tikrųjų yra atsitiktinis susitikimas.
