Kai Marija persikėlė į seną namą netoli miško, kaimynai ją iškart perspėjo:
„Čia laksto lapė. Nesijaudinkite, ji nepavojinga.“
Lapė iš tiesų pasirodė. Raudona, graži, su puria uodega, ji atsargiai lakstydavo per kiemą ir dingdavo krūmuose. Pirmąsias kelias dienas Marija ja tiesiog grožėjosi – nieko panašaus mieste nepamatysi.
Tačiau vieną vakarą, išėjusi į verandą, ji pastebėjo kažką keisto: ant slenksčio gulėjo sena vaikiška pirštinė. Maža, išblukusi ir nešvari.
Marija pamanė, kad kažkas ją numetė ir išmetė. Kitą dieną – vėl ta pati lapė. Ir vėl ant slenksčio gulėjo pirštinė. Šį kartą kita, bet taip pat vaikiška pirštinė.
Tai tęsėsi kelias dienas. Kiekvieną vakarą, lygiai tuo pačiu metu, lapė tyliai prieidavo prie namo ir palikdavo ką nors: pirštinę, kojinę ar audinio gabalėlį. Kartais ji kelias sekundes pasėdėdavo, tarsi laukdama, kol Marija išeis. Tada apsisukdavo ir nueidavo į tamsą.
Iš pradžių tai atrodė juokinga. Paskui – nerimą kelianti.
Marija pradėjo palikti maisto. Duonos gabalėlių, obuolių, kartais net mėsos. Tačiau lapė niekada neėdė. Ji tiesiog atnešė savo „dovanas“ ir išėjo.
Vieną naktį Marija prie slenksčio išgirdo tylų cypimą. Ji pažvelgė pro langą – lapė stovėjo tiesiai priešais duris, laikdama kažką burnoje. Tai buvo mažas vaikiškas batas.
Ją perbėgo šiurpuliukai. Marija žinojo, kad prieš kelerius metus šioje vietovėje dingo šeima – vyras ir vaikas. Jie sakė, kad jų automobilis nuslydo kaimo kelyje. Automobilis buvo rastas, bet berniuko nebebuvo.
Kitą dieną jos širdis daužėsi, kai ji sekė lapę. Pėdsakai vedė į daubą už namo. Ten, po seno ąžuolo šaknimis, žemė akivaizdžiai buvo neseniai iškasta.
Ji iškvietė policiją. Kai atvyko tyrėjai ir pradėjo kasti, Marija stovėjo prispaudusi prie krūtinės tą patį batą. Po žeme buvo rastas seno vaiko skeletas. Netoliese buvo žaislinis automobilis ir audinio gabalas su išsiuvinėtais inicialais.
Lapė sėdėjo nuošalyje ir stebėjo. Tyliai, ramiai. Tada ji pakilo ir dingo miške.
Vėliau paaiškėjo, kad paieškos grupė nepatikrino tos konkrečios vietos, nes šunys vengė daubos.
Marija vis dar gyvena tame name. Ir ji sako, kad kiekvieną rudenį, kai lapai krenta ant žemės kaip auksinis kilimas, raudona uodega trumpai perbėga per jos sodą.
Tarsi lapė būtų tiesiog atėjusi įsitikinti, kad jos pareiga atlikta.
