Diena prasidėjo kaip įprasta – tvankiai, tyliai, su sunkiu, galvos skausmą keliančiu oru. Virš horizonto tvyrojo pilki debesys, o paukščiai staiga nutilo. Visi kaime žinojo, kad artėja audra. Tačiau niekas nesitikėjo kažko panašaus.
Apie trečią valandą dangus pažaliavo – grėsmingai žaliai, tarsi šešėlis būtų dengęs žemę. Tada vėjas pūtė taip stipriai, kad lapai skraidė paklodėmis. Pasigirdo tolimas dundesys, panašus į traukinio riaumojimą. Žmonės puolė į rūsius ir pašiūres, kur tik galėjo.
Kai viskas baigėsi, kaimas tylėjo. Tolumoje griaudėjo griaustinis, danguje mirgėjo žaibų likučiai, bet blogiausia buvo praeityje. Visi išėjo į lauką – ir negalėjo patikėti savo akimis.
Tornadas praėjo. Dešimtys namų stovėjo nepažeisti. Nulaužtos šakos, išdaužyti langai, bet šiaip nieko baisaus.
Išskyrus vieną.
Miesto pakraštyje, kur kadaise gyveno senolis Jegoras, namas buvo nušluotas iki pamatų. Nei stogo, nei sienų, nei baldų – tarsi kažkas būtų juos ištrynęs nuo žemės trintuku. Ir keisčiausia, kad aplink namą nebuvo nė pėdsako viesulo. Žolė gulėjo lygi, net netoliese esančios tvoros buvo nepažeistos.
„Tarsi vėjas žinotų, iš kur pūsti“, – kažkas pasakė.
Kai gelbėtojai valė griuvėsius, jie rado tik seną dėžę. Viduje buvo laiškai. Dešimtys jų, pageltusių, su datomis, siekiančiomis dvidešimt metų. Beveik ant kiekvieno voko buvo tas pats vardas: Ana.
Vėliau paaiškėjo: Jegoras pats pasistatė namą – senos koplyčios, sunaikintos dar sovietmečiu, vietoje. Žmonės anuomet šnabždėjosi, kad jam nereikėjo tos vietos liesti.
Jegoras ten gyveno keturiasdešimt metų. Vienas. O savaitę prieš audrą jis mirė – tyliai, miegodamas. Namas stovėjo tuščias.
Po viesulo kunigas iš kaimyninio kaimo pasakė:
„Kartais ateina ne bausmė, o apsivalymas. Galbūt kažkas tiesiog norėjo susigrąžinti atimtą žemę.“
Dabar ta vieta apaugusi žole. Žmonės jos vengia, ypač kai sustiprėja vėjas.
O naktį, atidžiai įsižiūrėjus, galima pamatyti virš kalvos besisukantį lengvą dulkių sūkurį, tarsi kažkas ieškotų kelio atgal.
