Gyvenimas mažame kaimo kaimelyje Grinvude buvo tylus ir tvarkingas: ryte karvės ganykloje, po pietų – sodininkystė, o vakare – arbata, pokalbiai ir šviežios duonos kvapas. Visi žinojo, kas yra kas, kiek joms metų, kiek vištų turi ir kas slapta į ką žiūri.
Visi jau seniai pastebėjo vieną dalyką: Lukas Mejeris žiūrėjo į Aną Bouman taip, lyg ji būtų aušra po ilgos žiemos.
Lukas gyveno su mama ir jų karve Bela. Jis dirbo traktorininku, buvo ramus, darbštus ir labai drovus. Kiekvieną kartą, kai Ana eidavo pro šalį, jis nusisukdavo ir apsimesdavo, kad remontuoja traktorių.
Ana buvo jauna mokytoja, atvykusi iš miesto. Maloni ir išsilavinusi, su švelnia šypsena ir į kasą supintais šviesiais plaukais. Ji mylėjo vaikus, ir jie mylėjo ją taip pat.
Pradžia
Vieną vakarą Lukas sėdėjo tvarte ir kalbėjosi su karve Bela lyg su geriausia drauge:
„Kaip man jai pasakyti? Na, Bela, duok man patarimą…“
Karvė tyliai graužė šieną, bet Lukas nusprendė, kad laikas.
Idėja, kuri visus paliko be žado.
Ryte jis nuplovė Belą, iššukavo jos kailį, papuošė uodegą juostelėmis ir pakabino jai ant kaklo medinį ženklą:
„Ana, ar tekėsi už manęs?“ – Lukas.
Bela ramiai išėjo į lauką, didingai ėjo keliu, tarsi žinotų, kad šiandien ji vadovauja.
Kaimynai priėjo prie savo vartų, juokėsi, filmavo telefonais:
„Ar tai vestuvių procesija, ar karvių paradas?“
„Ne, tai santuokos pasiūlymas… per karvę!“
Tiesos akimirka
Ana laistė gėles prie namo, kai išgirdo, kad kažkas šaukia jos vardą. Ji atsisuko ir pamatė Belą, pasipuošusią gėlėmis ir juostelėmis. Lukas stovėjo šalia jos, sutrikęs, vilkėdamas švarius baltus marškinius ir laikydamas skrybėlę.
„Aš… aš nežinau kitaip. Bet aš tave myliu, Ana. Ar ištekėsi už manęs?“ – tyliai paklausė jis.
Iš pradžių Ana nusijuokė – švelniai, nuoširdžiai. Tada ji priėjo, palietė ženklą, pažvelgė Lukui į akis ir sušnibždėjo:
„Taip. Žinoma, taip.“
Kas nutiko toliau
Po mėnesio Grinvude įvyko vestuvės. Jokių limuzinų ar restoranų – tiesiog kieme, su mediniais stalais, girliandomis ir naminiais pyragais.
Netoliese stovėjo Bela, apsipylusi šviežiomis laukinėmis gėlėmis, o svečiai juokavo:
„Ta karvė yra pabrolys!“
„Be jos nebūtų vestuvių!“
Dabar tai legenda.
Ši istorija vis dar pasakojama:
„Čia, Grinvude, jei vyras tikrai myli, jis nerašo laiškų.“ Jis atsineša karvę!
Lukas ir Ana dabar gyvena mažame namelyje netoli miško, augina sūnų ir dukrą. Bella vis dar su jais – sena, rami, bet vis dar mylima.
