Sofija, kaip įprasta, ėjo namo iš mokyklos siauru gatvele, apsupta privačių namų. Ausinės ausyse, kuprinė ant nugaros, mintys apie kontrolinį darbą, mamos vakarienę – bet ką, tik ne tai, kas vyko aplinkui. Pavasario diena buvo šilta, ore tvyrojo alyvų kvapas. Viskas atrodė ramu.
Prie kaimyninio namo vartų ji pastebėjo šunį. Nešvarų, su suplyšusiu antkakliu, akivaizdžiai benamiu. Gyvūnas atrodė atsargus, bet neurzgė. Mergaitė praėjo pro šalį, o šuo staiga atsistojo ir nusekė paskui ją. Iš pradžių tyliai, paskui greičiau. Sofija, išsigandusi, paspartino žingsnį, o šuo ėmė šokinėti ir loti.
Ji atsisuko ir sušuko: „Eik šalin!“, bet jis jos nepaleido.
Šuo prišoko arčiau, įleido dantis į jos striukės apačią ir patraukė ją į šoną – į priešingą kelio pusę.
Sofija nespėjo suprasti, kas vyksta. Tą pačią akimirką pro ją pralėkė automobilis, nusuko nuo kelio. Vairuotojas prarado kontrolę, ir ratai nuslydo per vietą, kur prieš akimirką ėjo mergaitė.
Šuo paleido striukę ir suurzgė, tarsi tikrindama, ar kas nors dar ateina. Sofija stovėjo verkdama, negalėdama ištarti nė žodžio. Kai pribėgo mama, šuo jau sėdėjo šalia jos, atsargiai stebėdamas kelią.
Vėliau policija ant automobilio rado smūgio žymę – kaip tik toje vietoje, kur galėjo būti mergaitė.
Šuo buvo pavadintas Lucky. Ji buvo priglausta, apvalyta ir jai uždėtas naujas antkaklis. Dabar kiekvieną rytą ji laukdavo Sofijos prie vartų, tarsi žinotų, kad jau kartą ją išgelbėjo ir todėl vėl ten bus.
