Ankstyvas rytas užliejo seną gatvę mažame Austrijos miestelyje Braunau prie Ino. Nuo upės kilo rūkas, o šlapi grindinio akmenys žėrėjo po naktinio lietaus. Prekeiviai kaip tik statė savo prekystalius, skleidė skėčius ir dėliojo obuolius, sūrį bei kepinius.
O tarp jų – kaip visada – sėdėjo ji. Jos vardas buvo Greta Lange, 78 metų. Maža, susikūprinusi, su pilku vilnoniu šaliku, ji padėjo tą patį krepšelį ant seno sulankstomo stalo ir išdėliojo vaisių. Bet ne paprastų obuolių ir kriaušių, o keistų, nematytų – tamsiai violetinių vaisių, panašių į figas, tik su gintaro spalvos minkštimu. Kartais jie būdavo žali ir briaunoti, kaip iš pasakos. Niekas kitas nieko panašaus neturėjo.
Ji juos pardavė už grašius – po eurą, nors visi žinojo, kad jei jie egzotiški, kainuos kelis kartus brangiau.
„Ponia Greta, iš kur jūs gaunate tokių vaisių?“ – paklausė šalia kepanti Ana Krause.
Senutė tik nusišypsojo. „Nuo mano anūko. Jis jį atsiveža.“
Visi manė, kad anūkas dirba kažkur užsienyje: Italijoje, Graikijoje, kas žino. Niekas neįtarė, kas už to slypi.
Vieną rytą prie turgaus sustojo juodas automobilis su policijos herbu. Išlipo inspektorius Jonas Kleinas ir pareigūnė Marta Vogel. Jie nuėjo tiesiai prie Gretos stalo.
„Ponia Lange, turime užduoti keletą klausimų. Ar jūs pardavinėjate vaisius be leidimo?“
„Aš tik noriu, kad vaikai suvalgytų ką nors skanaus ir sveiko…“ – ramiai atsakė ji.
Tačiau Marta iš rankinės išsitraukė nuotrauką. Joje buvo matyti būtent tas vaisius. Ataskaitoje rašoma: „Rasta Dr. Stefano Müllerio namuose. Eksperimentinis šiltnamis. Trūksta 14 egzempliorių. Retas hibridas, užaugintas naudojant genų inžineriją. Labai toksiškas, jei netinkamai elgiamasi.“
Jonas spoksojo į senutę:
„Suprantate, kad šių vaisių neturėtų būti parduodama? Kur šiltnamis? Kur jūsų anūkas?“
Tą akimirką Greta pažvelgė žemyn. Jos rankos, padengtos plona oda, drebėjo.
„Mano anūkas… Leonas… jis neatneša vaisių. Jis dingo prieš trejus metus.“
„Kaip jis dingo?“
„Jis dirbo daktaro Müllerio asistentu. Vieną dieną jis negrįžo namo. Policija sakė, kad jis ką tik išėjo. Bet aš… radau jo dienoraštį. Jame man buvo parašyta, kur yra šiltnamis. Aš ten nuėjau. Ir kiekvieną kartą… parsivežiau keletą vaisių. Jei žmonės tai išbandys, vadinasi, Leono darbas nebuvo veltui.“ Policija iš pradžių tuo netikėjo, bet paskui nuvyko adresu, kurį jis jiems davė.
Už miško, seno dvaro teritorijoje, jie rado apgriuvusį namą. Už jo – paslėptas šiltnamis. Stiklinis kupolas, visiškai apaugęs samanomis ir įtrūkimais. Viduje buvo dešimtys keistų augalų, gėlių su permatomais lapais, medžių su juoda žieve ir tų pačių vaisių.
O ant metalinio stalo – supelijęs užrašų knygelė. Pirmame puslapyje buvo parašyta: „Leonas Lange. Asmeninis dienoraštis.“ Paskutinis įrašas buvo išblukęs, bet vis dar įskaitomas: „Jei močiutė sužinos, kad projektas stabdomas, ji viską praras. Jei aš dingsiu, tegul bent vaisiai lieka…“
Greta buvo suimta dėl kaltinimų neteisėtu patekimu į privačią nuosavybę, biologiškai modifikuotų augalų platinimu ir galimu pavojumi sveikatai. Turgaus lankytojai šnabždėjosi: vieni verkė, kiti filmavo telefonais. Kol jie sodino ją į automobilį, ji tik pasakė:
„Aš nepardaviau… Aš dalinausi savo viltimi.“ Vėliau ekspertai apžiūrėjo vaisius.
O tada įvyko pats netikėčiausias dalykas: vienas iš profesorių, dr. Lukas Werneris, pasakė: „Kas tai sukūrė… yra genijus. Pasaulyje nėra tokių pavyzdžių. Ir močiutė nėra nusikaltėlė. Ji paskutinė, kuri žino kelią į dingusią laboratoriją.“
Ir miestas staiga suskilo į dvi stovyklas: tuos, kurie reikalavo jos paleidimo… ir tuos, kurie bijojo, kad šie vaisiai gali viską pakeisti.
