Salė buvo papuošta iki smulkiausių detalių. Balti kaspinai, žvakės, šviežių gėlių kvapas. Svečiai tyliai šnekučiavosi, orkestras grojo švelnią melodiją, o jaunikis stovėjo prie altoriaus, stengdamasis nedrebėti iš jaudulio.
Visi laukė nuotakos. Jai pasirodžius, kambarys atrodė sustingęs – šviesus ir gražus, su lengva šypsena ir žiburėliais akyse. Ji lėtai ėjo link jo, tarsi eitų oru. Laimė buvo jos žvilgsnyje, pasitikėjimas kiekviename žingsnyje.
Jie stovėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Kunigas ištarė žodžius, kurių taip ilgai laukė. Ir tada – trumpas pranešimo garsas. Telefonas.
Nuotaka krūptelėjo. Svečiai nusijuokė, manydami, kad tai sutapimas. Tačiau ji lėtai pakišo ranką po suknele, ištraukė mažą baltą telefoną ir, pamačiusi žinutę, išbalo.
Ji perskaitė kelis žodžius – ir atrodė, lyg visa šviesa jos akyse užgeso. Jos veidas pasikeitė, lūpos sudrebėjo, o ašaros riedėjo skruostais.
„Ne…“ – sušnibždėjo ji, žengdama žingsnį atgal.
Visi sustingo. Sutrikęs jaunikis tiesė jai ranką, bet ji staiga jį atstūmė, apsisuko ir išbėgo iš salės, palikdama suknelės šleifą ir nustebusius žvilgsnius.
Vėliau paaiškėjo: žinutė atėjo iš vyro, kurį ji laikė mirusiu.
