Salė žėrėjo šviesa. Baltos gėlės, juokas, muzika, suknelių šnaresys. Jaunikis ir jaunavedžiai stovėjo prie altoriaus – graži pora, jų veiduose spindėjo laimė, akyse žibėjo žiburėliai. Visi laukė įžadų, o fotografas jau buvo pasiruošęs užfiksuoti šią akimirką.
Kunigas tarė: „Prašau jūsų apsikeisti žiedais.“
Jaunikis paėmė žiedą ir užmovė jį jai ant piršto. Viskas buvo tobula. Iki jos eilės.
Ji paėmė žiedą ir ilgai bei įdėmiai į jį žiūrėjo. Salėje nutilo. Net orkestras sustojo.
Jos ranka drebėjo. Ji žengtelėjo atgal.
„Atsiprašau“, – sušnibždėjo ji.
Ji nuėmė žiedą, pažvelgė į jaunikį ir lėtai nuleido jį ant grindų. Žiedas trinktelėjo į akmenį, garsas aidėjo per salę kaip smūgis.
„Negaliu“, – tarė ji.
Kažkas suriko, kažkas sugriebė už širdies. Jaunikis stovėjo sutrikęs. Ji apsisuko ir nuėjo, per kilimą, per žvilgsnius, per šnabždesius.
Vėliau paaiškėjo: dieną prieš vestuves ji sužinojo kai ką, kas viską pakeitė. Tačiau apie tai ji galėjo jam papasakoti tik čia – visų akivaizdoje.
