Ji ilgai ir sunkiai galvojo, ar sutikti. Jis buvo beveik dvigubai vyresnis už ją – rimtas, turtingas ir galantiškas. Jis gražiai kalbėjo, atnešė jai gėlių ir žadėjo „ramų gyvenimą be rūpesčių“. Visos jos draugės šnabždėjosi:
„Ji tik nori pinigų.“ Tačiau ji tikėjo, kad tai galimybė naujam gyvenimui. Ir ji pasakė „taip“.
Vestuvės buvo prabangios – baltos rožės, muzika, juokas. O tada – dvaras prie jūros, didžiuliai langai, paauksuoti paveikslai, šilkinės užuolaidos. Atrodė, lyg prasidėtų pasaka. Tačiau jau pirmąją naktį ji pajuto kažką keisto. Namą, kuriame viskas alsavo praeitimi.
Miegamajame stovėjo senovinė komoda su moteriška papuošalų dėžute su jos inicialais. Ji ją atidarė – viduje buvo smaragdo žiedas ir džiovinta gėlė. Staiga įėjo jos vyras ir tyliai uždarė dangtį:
„Neliesk jo. Tai prisiminimas.“
Ant sienų kabojo moters portretas. Atrodė, kad jos akys seka kiekvieną jos žingsnį. Tarnai vengė apie ją kalbėti, o jos vyras tik niūriai žvelgdavo, jei pokalbis palietė praeitį. Tyla šiurpuliukus sukeldavo.
Vieną naktį merginą pažadino žingsnių šnaresys. Jos vyras miegojo šalia. Ji išėjo į koridorių – ten nieko nebuvo. Tik užuolaidos siūbavo, tarsi kažkas būtų praėjęs pro šalį. Kai ji grįžo, papuošalų dėžutė vėl buvo atidaryta.
O žiedo nebebuvo.
Kitą rytą jos vyras atrodė išblyškęs, tarsi nebūtų miegojęs. Jis pasakė tik viena:
„Ramybės čia negalima drumsti.“
Vėliau mergina išgirdo tarnų šnabždesius. Jie šnabždėjosi, kad ankstesnė šeimininkė nuskendo, bet jos kūnas niekada nebuvo rastas. Nuo tada jos vyras, regis, gyveno tarp praeities ir dabarties.
Tą pačią naktį ji pamatė savo vyrą stovintį prie lango ir kalbantį su savimi.
„Atleiskite… Aš nenorėjau…“ – sušnibždėjo jis.
Rytas, kuris viską pakeitė
Auštant mergina nusprendė išeiti. Ji susikrovė daiktus, bet atsisukusi pamatė tarpduryje stovintį savo vyrą. Jis laikė smaragdo žiedą.
Jis priėjo arčiau ir tarė:
„Turėtum žinoti, kodėl aš tave pasirinkau…“
Ir tai, ką ji išgirdo toliau, privertė ją amžinai prisiminti šį namą prie jūros.
