Tai nutiko mažame kaimelyje pietuose. Vasaros karštis tvyrojo net naktį, ir 62 metų Nikolajus išėjo miegoti į verandą – gryname ore, po žvaigždėmis. Namas buvo senas ir girgždantis, apsuptas aukštų piktžolių, kur dažnai slėpdavosi driežai, varlės… ir kažkas dar baisesnio. Jis atsigulė ant senos antklodės, paslėpė galvą po pažastimi ir užmigo, klausydamasis žiogų čiulbėjimo.
Laikrodis rodė apie trečią valandą nakties. Danguje švietė mėnulis, o obels šešėliai krito ant laiptų. Ir staiga, iš po tvoros, tyliai, beveik tyliai, išslinko kažkas ilgas ir tamsus. Gyvatė.
Ji lėtai judėjo, vingiuotai, vos čežėdama. Ji nušliaužė prie laiptų, pakėlė galvą, jos liežuvis virpėjo ore. Ji pajuto miegančio vyro šilumą. Dar akimirka, ir jos kūnas buvo šalia jo rankos.
Tuo metu į kiemą išėjo kaimynė teta Galja – ji negalėjo užmigti ir nuėjo vandens iš šulinio. Ji žvilgtelėjo į Nikolajaus namus ir sustingo. Štai jis ramiai miegojo verandoje. O prie jo alkūnės – susisukusi gyvatė.
Ji net negalėjo rėkti – tik prisidėjo ranką prie lūpų. Tada ji griebė nuo žemės tuščią kibirą ir tyliai, vos kvėpuodama, sviedė akmenuką link tvoros. Pasigirdo garsas – šviesa, bet pakankamai, kad gyvatė pasuktų galvą. Akimirką ji išsiblaškė, išsitiesė – ir tada Nikolajus pajudėjo.
Gyvatė įsitempė. Atrodė, kad dar akimirka ir ji smog.
Senas, bet ištikimas Nikolajaus šuo Baronas iššoko iš po stalo prie durų. Urzgdamas ir lodamas jis puolė tiesiai į verandą. Gyvatė piktai sušnypštė ir metėsi į šalį, bet Baronas buvo greitesnis: jis kirto letena, kandžiojo dantimis ir sviedė į žolę. Gyvatė sušnypštė, bandė nušliaužti ir dingo už tvoros.
Nikolajus pabudo, išgąsdintas lojimo. Jis atsisėdo ir patrynė akis – ir štai priešais jį buvo Baronas, stovintis sargyboje, pakelta uodega, pasišiaušusiu kailiu. Kaimynas išbėgo šaukdamas:
„Kolia! Ji vos neįkando tau!“
Jis pažvelgė žemyn – ir tik tada suprato, kaip arti mirties buvo.
Kitą rytą jis ilgai glostė Baroną, maitino jį mėsa, nė nenuleisdamas akių. Šuo gulėjo jam prie kojų, lyg nieko nebūtų nutikę. O ant senosios verandos Nikolajus vėliau pastatė lentelę:
„Čia gyvena žmogus, kuriam gyvybę padovanojo šuo.“
Nuo tada kiekvieną vakarą prieš eidamas miegoti jis sakydavo:
„Na, barone, ar mes dabar budime kartu?“
O šuo visada atsakydavo tyliu, užtikrintu atodūsiu.
