Tą rugsėjo dieną Ana, 67 metų pensininkė iš mažo kaimelio netoli Kostromos, kaip ir kiekvieną rudenį, išėjo į mišką. Krepšelis, peilis, termosas su arbata – viskas buvo pažįstama, ramu. Rytas buvo vėsus, bet saulėtas: ore sukosi auksiniai lapai, žemė kvepėjo grybais ir samanomis.
Ana ėjo pažįstamu taku, niūniuodama seną dainą. Miškas buvo jos prieglobstis – vieta, kur jai nereikėjo galvoti apie gyvenimo šurmulį ir ligas. Ji ėjo vis toliau ir toliau, džiaugdamasi, kad niekas nesudrumstė jos mėgstamos proskynos.
Po egle žėrėjo medaus grybų kepurėlės, o kiek toliau – drebulės grybai, tankūs kaip žaislai. Krepšelis greitai prisipildė. Tačiau vos tik ji užlipo už nuvirtusio kamieno, žemė po kojomis staiga sudrebėjo. Pirmiausia pasigirdo duslus traškėjimas, tarsi ledas lūžtų nuo sunkaus svorio, o paskui – skylė.
Ana net nespėjo rėkti. Žemė po kojomis įlinko, ir ji krito žemyn kartu su žemės grumstais ir lapais. Viskas truko kelias sekundes – smūgis, skausmas kojoje, tamsa. Kai ji atsigavo, viskas buvo tylu. Tik kažkur viršuje švietė silpna šviesa – dangus. Ana gulėjo ant drėgnos žemės, apsupta šalčio ir puvinio kvapo. Ji bandė pakilti – jai skaudėjo koją, bet ji judėjo.
Ji apsidairė. Duobės sienos buvo nelygios, žemiškos, įsmeigtos į medžių šaknis. Ji buvo mažiausiai keturių metrų aukščio. Ji sušuko: „Ei! Ar kas nors yra? Gelbėkite!“ – atsakė aidas, bet miškas tylėjo.
Tada, drebėdama, Ana iš kišenės išsitraukė žibintuvėlį. Šviesa pervėrė tamsą ir apšvietė kažką, kas privertė jos širdį sustoti. Už kelių metrų, tiesiai duobės sienoje, ji pamatė kažką balto. Iš pradžių ji pamanė, kad tai šaknis.
Tačiau atidžiau įsižiūrėjusi suprato: kaulą. Žmogaus kaulą. Ji suklupo atgal, atsitrenkdama nugara į sieną. Ji pakėlė siją aukščiau ir pamatė, kad tai ne vienas kaulas. Visa siena buvo nuklota palaikais – šonkauliais, kaukolėmis, drabužių skeveldromis, surūdijusiomis sagomis. Nosį užliejo dvokas. Ana stovėjo, vos kvėpuodama. „O Dieve…“ – tik sušnibždėjo ji.
Ji suprato, kad yra ne tik duobėje – senose kapinėse. Galbūt iš karo laikų. O gal tai buvo kažkas visiškai pamiršto ir baisaus. Apimta panikos, ji bandė išlipti. Tačiau žemė po jos rankomis subyrėjo, ir kiekvieną kartą, kai ji griebdavo šaknį, ji lūždavo. Žibintuvėlis slydo ir nuriedėdavo link sienos – ten, kur kyšojo kaukolė.
Iš jos akiduobių iškilo juoda tuštuma. Ana pradėjo raudoti. Laikas slinko lėtai. Turbūt praėjo valanda, o gal ir daugiau. Ji pajuto, kaip šaltis stiprėja, tamsa tirštėja. Ir staiga – garsas. Kažkas pajudėjo viršuje. Traškėjo šakos. „Ei!“ – vėl sušuko ji. „Ar čia kas nors?!“ Nebuvo atsakymo. Tačiau šešėliai viršuje judėjo.
Akimirką atrodė, lyg kažkas žiūrėtų žemyn. Siluetas. „Gelbėkit!“ – vėl sušuko ji. Tačiau vietoj atsakymo išgirdo tylų šnaresį, tarsi kažkas lėtai toltų. Ir tada Ana pastebėjo kažką girgždant po kojomis. Ji nukreipė žibintuvėlį žemyn. Ir apstulbo.
Ant grindų, tiesiai po kojomis, įkasta žemėje, gulėjo sena medinė dėžė. Pusiau supuvusi, geležiniais kampais. Vienoje vietoje lentos buvo sulūžusios, o iš vidaus žėrėjo kažkas metalinio – panašaus į auksą. Ji atsargiai ją palietė – lenta nukrito. Viduje gulėjo senovinės monetos, sidabriniai kryžiai, medaliai ir… kulka, įstrigusi iš dėžės kyšančio žastikaulio. Ana atsitraukė, jos širdis daužėsi.
Tai nebuvo įprastos laidotuvės. Tai buvo vieta, kur kažkas kadaise buvo paslėpęs kūną ir lobį kartu. Ji vėl pakėlė akis – ir sustingo. Ant duobės krašto stovėjo vyras. Su ilgu, tamsiu apsiaustu ir gobtuvu. Jis nejudėjo. Jis tiesiog žiūrėjo žemyn. Žibintuvėlis išslydo jai iš rankų ir užgeso.
„Kas tu esi?!“ – beviltiškai sušuko ji. Tyla. Tada – tylus, užkimus balsas iš viršaus:
„Niekas neturėjo rasti šios vietos…“
Paskutinis dalykas, kurį ji girdėjo, buvo vėl iš viršaus griūvančios žemės garsas.
Kitą dieną paieškos grupė miške aptiko naują duobę. Netoliese, atsargiai prie medžio, gulėjo krepšys grybų. O apačioje – nieko. Nei duobės, nei takelių.
Tik lygi žemė ir keistas jausmas, kad miškas žino daugiau nei pasakoja.
