Kieme buvo tipiška pavasario diena: drėgna žemė po naktinio lietaus, drėgmės kvapas, žvirbliai šokinėjo po žolę. Viskas buvo pažįstama, ramu. Ji išėjo į sodą persodinti kelių krūmų ir pagaliau sutvarkyti gėlyno. Grėblys, kibiras, pirštinės – nieko neįprasto.
Tačiau kai kastuvas atsitrenkė į žemę, pasigirdo keistas, šiek tiek traškantis garsas. Ji pasilenkė ir žemės gumuluose pamatė kažką balto, išteptą moliu. Iš pradžių ji pamanė, kad tai plastikinės granulės, galbūt kažkas netyčia išpylė kamšalo iš vaikų žaislų ar dekoratyvinių rutuliukų. Mažos, idealiai apvalios, permatomos, susirinkusios į tankias kekes kaip vynuogės. Tačiau vos tik ji jas palietė pirštine, iš kažkur giliai žemės gumulo pasigirdo švelnus šnarėjimas.
Ji sustingo. Jos širdies plakimas padažnėjo. Šie „rutuliukai“ buvo gyvi.
Norėdama įsitikinti, ji atsargiai nuėmė viršutinį žemės sluoksnį. Tada ji pamatė, kad baltos, apvalios formos išsidėsčiusios sutankintoje kameroje – tarsi kažkas tyčia būtų aplink jas sukūręs lizdą. Dirva buvo sandariai suspausta, tarsi maža ola – tvarkinga, tarsi rankų darbo… arba tokio pat įgudusio žmogaus.
Ji suprato, kad tai kiaušiniai. Ir jų buvo daug. Dešimtys. Per daug tokiam mažam dalykui. Viduje jai buvo šalta.
Jos mintys lėkė: „Kas tai? Paukštis? Roplys? Gyvatė?…“
Tačiau paukščiai nededa kiaušinių žemėje. Gyvatės tai daro retai, ir jų dantys atrodo kitaip. Ir tada jos galvoje šmėstelėjo prisiminimas: ji kartą buvo skaitiusi, kad kai kurie vabzdžiai stato požemines kameras ir deda į jas kiaušinius.
Ir tarsi patvirtindamas jos įtarimus, kažkas išlindo iš suskilusio gumulo krašto.
Tamsus, masyvus kūnas. Storas, blizgančiu, chitininiu paviršiumi. Ilgi, lėti judesiai. Tai buvo milžiniškas vabalas. Tiksliau, jo patelė. Ir ji bandė uždaryti dantį, stumdama žemę savo stipriu, raguotu „veidu“.
Ją užliejo pirmapradžio siaubo banga.
Nes ji suprato:
Tai buvo kurmio svirplio lizdas. To paties, žinomo kaip „žemės vėžys“, „gyvas grąžtas“, „išlepinta sodininko svajonė“, ir kuris gali iškasti visą sodą, per kelias dienas sunaikindamas augalų šaknis.
Ir tai buvo būsimos kolonijos lantažas.
Ji nurijo seiles. Kiemas buvo jos pasididžiavimas. Daržo lysvės buvo jos hobis ir tikslas. Jei ji paliktų šią lantą ramybėje, per porą savaičių čia atsirastų dešimtys nevaldomų kurmio svirplių, galinčių paversti dirvą dykuma.
Ji ilgai žiūrėjo į šią pulsuojančią, gyvą baltų kamuoliukų masę. Joje buvo kažkas pirmapradžio: gamtos kova dėl erdvės, po žeme paslėptas gyvenimas, besiskleidžiantis tiesiai prieš mūsų nosis, kol mes apsimetame, kad viskas kontroliuojama.
Bet dabar buvo tik vienas sprendimas.
Ji paėmė kastuvą. Ji giliai įkvėpė. Ir iš karto pakėlė visą krūvą.
Nebuvo nei džiaugsmo, nei palengvėjimo.
Tik jausmas, kad ji užfiksavo akimirką, kai gamta bandė susigrąžinti savo teritoriją.
Ir kad tą akimirką ji nebuvo šeimininkė, o tik dalyvė.
