Buvo taip šalta, kad iškvėpdamas kvėpavimas virsdavo garais. Rytas, pilkas dangus, keli praeiviai, apsivynioję apykaklėmis. Septynmetis Lukas ėjo į mokyklą, laikydamas rankose savo mėgstamiausią šaliką – raudoną megztą, kurį jam padovanojo mama. Jis visada jį nešiojo.
Ant kampo, netoli parduotuvės, sėdėjo vyras – nesiskutęs, su senu paltu, nuleidęs galvą. Netoliese stovėjo kartoninė lentelė: „Neprašau pinigų. Tiesiog noriu sušilti.“
Lukas sustojo. Jo mama, eidama šiek tiek priekyje, atsisuko.
„Eini, mažute?“
Jis linktelėjo, bet nejudėjo. Jis nusiėmė šaliką, pribėgo ir padavė jį vyrui.
„Prašau, imk. Šilta.“
Vyras pakėlė akis, jo akys buvo pilnos nuovargio ir dėkingumo.
„Ačiū, sūnau…“ – buvo viskas, ką jis pasakė.
Po minutės Lukas pasivijo mamą. Ji norėjo kažką pasakyti, bet pamačiusi jo šypseną, tiesiog suspaudė jam ranką.
Praėjo savaitė. Naktis. Dūmų kvapas. Klyksmai. Luko namuose kilo gaisras – liepsnos kilo virtuvėje, greitai perlipdamos sieną. Jo mama griebė telefoną, bet durys į gatvę buvo užblokuotos.
Kai viskas atrodė beviltiška, langas su trenksmu išdužo ir pro jį įsiveržė vyras su apdriskusiu paltu ir vilnoniu šaliku. Tas pats vyras. Jis sušuko:
„Duok man kūdikį! Greitai!“
Pirmiausia jis ištraukė Luką, o tada padėjo jo mamai pabėgti. Po minutės namas paskendo liepsnose.
Vėliau atvyko ugniagesiai. Vyras sėdėjo sniege, sunkiai kvėpuodamas. Raudonas šalikas gulėjo ant jo pečių, apdegęs kraštuose.
„Sakiau tau, kad šilta“, – tyliai tarė Lukas, vėl jį apvyniodamas.
