Saloną užliejo švelni ryto šviesa. Kavos ir plaukų lako kvapas, švelni muzika, plaukų džiovintuvų dūzgimas, žirklių spragsėjimas. Ana čia dirbo aštuonerius metus – besišypsanti, tvarkinga ir visada santūri. Ji turėjo savo nuolatines klientes, ir kiekviena moteris, sėdėdama savo kėdėje, dalijosi kažkuo asmenišku: kartais džiaugsmu, kartais skausmu.
Tą dieną ji kirpo naujos klientės plaukus – tylią, šaltu žvilgsniu. Gretimoje kėdėje dvi nuolatinės klientės, kaip įprasta, šnekučiavosi garsiai ir užtikrintai, tarsi visas salonas būtų jų scena.
„Ar girdėjai apie tą Aną, kuri čia dirba?“ – paklausė viena, pavartydama akis.
„O, žinoma. Sako, kad ji išardė šeimą.“
„Taip, aš irgi tai girdėjau… Manau, ji pavogė klientės vyrą.“
Ana sustingo, žirklės kybojo ore. Jos gerklė buvo sausa. Jos kalbėjosi ramiai, smalsiai, tarsi aptarinėtų televizijos serialą.
Ji nurijo seiles, stengdamasi to neparodyti.
„Įdomu“, – tęsė pirmoji. „Ji atrodo tokia padoriai.“
„Tiksliai“, – atsakė kita. „Niekada nežinotum.“
Anos viduriai suspaudė širdį. Tie žodžiai palietė stipriau, nei ji galėjo tikėtis. Ji bandė nusišypsoti klientei, bet jos rankos drebėjo.
Kai darbas buvo baigtas, ji priėjo prie veidrodžio, pažvelgė į savo atspindį – ir pirmą kartą per ilgą laiką pamatė ne kirpėją, o moterį, kuri buvo vertinama nežinant jos istorijos.
Nes viskas buvo kitaip. Taip, vyras, apie kurį kalbama, kadaise buvo vedęs. Tačiau pirmiausia pas Aną atėjo jo žmona – verkdama, prašdama patarimo, nežinodama, kad likimas juos visus suves.
Ana tyliai nušluostė veidrodį ir tyliai tarė:
„Kartais žmonės nesupranta, kad žodžiai kerta giliau nei žirklės.“
Ir tada ji grįžo prie darbo, taip pat ramiai kaip visada.
