Vėlyvas vakaras privačioje klinikoje tęsėsi be paliovos. Lietus daužė stiklą, ir daktaras Edgarsonas jau ruošėsi uždaryti duris, kai jos atsidarė. Tarpduryje stovėjo vyras su tamsiu lietpalčiu, permirkęs, papilkėjusiu veidu, o akyse – kažkas neramu.
„Atsiprašau…“ – sušvokštė jis, atsisėsdamas į kėdę. „Skauda ryti… ir manau, kad kažkas… juda.“
Gydytojas automatiškai įjungė stalinę lempą.
„Juda?“ – paklausė jis su lengva šypsena, bandydamas nuslėpti nuovargį. „Galbūt tai tik uždegimas. Atidarykite burną, pažiūrėsime.“
Pacientas paklusniai nulenkė galvą. Žibintuvėlio šviesa perslydo jo burnos vidumi. Ir tą akimirką gydytojas pastebėjo keistą šešėlį – tarsi plona linija būtų pajudėjusi kažkur tarp jo tonzilių. Jis suraukė antakius, priėjo arčiau ir prisimerkė.
Ir staiga… ji vėl pajudėjo. Tiesiai prieš jo akis plonas pilkas siūlas, tarsi gyva vena, išslydo iš gleivinės raukšlės ir dingo giliai gerklėje. Edgarsonas instinktyviai atsitraukė, numesdamas instrumentą. Jo širdis daužėsi kažkur gerklėje.
„Jūs… ar jaučiate?“ – paklausė jis, bet pacientas neatsakė.
Jis tik tyliai sudejavo, įsikibęs į kaklą. Gerklės oda drebėjo, tarsi kažkas judėtų po ja. Išsigandusi gydytojas puolė prie kabineto, griebė endoskopą ir nukreipė kamerą į paciento burną. Iš garsiakalbio pasigirdo keistas, šlapias traškesys. Vaizdas pasirodė ekrane – drumstas, raudonas, pulsuojantis.
Ir staiga kažkas gyvo blykstelėjo per kadrą – ploni, permatomi čiuptuvai, besiraitantys, tarsi reaguodami į šviesą. Jie greitai judėjo, tarsi žinodami apie savo buvimą. Edgarsonas suklykė ir atitraukė instrumentą, atsitrenkdamas į sieną. Paciento kvėpavimas buvo nutrūkęs, tada jis staiga nurimo. Ant jo lūpų atsirado keista, silpna šypsena. „Jis nenori, kad žiūrėtumėte, daktare“, – užkimusiu balsu tarė jis. „Jis jau čia.“
Kabinete sumirksėjo šviesa. Daktaras žengtelėjo atgal, pajutęs, kaip gerklėje kyla šaltis. O kai vėl pakėlė akis, pacientas jau spoksojo tiesiai į jį, išsižiojęs, iš kurio lėtai slinko tas pats pilkas siūlas, raitydamasis tarsi gyvas.
