Kiekvieną rytą jis ateidavo į tą patį namą – seną, apiplėštą, su langais, vos judanti pro akis. Tai visada būdavo paskutinis butas pristatymų sąraše. Ta pati moteris užsisakydavo nedidelį kiekį – duonos, pieno, porą obuolių, kartais arbatos. Ir ji visada jį pasitikdavo su šypsena.
„Ačiū, sūnau, kad mane atsimeni“, – pasakė ji, įteikdama jam tvarkingai sulankstytas kupiūras.
Jis nusišypsojo atgal:
„O ne, tai mano darbas.“
Tačiau kiekvieną kartą jis pastebėdavo, kad ji, regis, pirmenybę teikė pokalbiui, o ne pačiam pristatymui.
Ji ilgai laikė jo krepšį, klausdama, kaip jam sekasi, ar jis turi šeimos, ar jam šalta kelyje.
Ir kiekvieną kartą ji jam linkėdavo:
„Rūpinkis savimi, antraip kas rytoj ateis manęs aplankyti?“
Jis tai priskyrė vienatvei, savo amžiui. Tačiau kažkuriuo metu jis suprato, kad pradėjo tikėtis jos užsakymų. Vieną dieną smarkiai lijo ir jis vos neatšaukė pristatymo – buvo pavargęs, šlapias, o užsakymas buvo mažas.
Bet jis vis tiek nuėjo. Kai ji atidarė duris, jos akys nušvito, tarsi būtų atvykęs kažkas artimo.
„Maniau, kad neateisi“, – pasakė ji. – „Ir aš užpyliau arbatos… Tau patinka su citrina, tiesa?“
Jis sutriko. Iš kur ji žinojo? Ji turbūt tiesiog atspėjo.
Jis įėjo. Kambarys buvo tvarkingas, bet tuščias – ant sienos kabojo senos nuotraukos, ant stalo – du puodeliai, antrasis su tvarkingu įtrūkimu palei kraštą.
„Tai mano vyro puodelis“, – pasakė ji, pastebėjusi jo žvilgsnį. – „Jis irgi buvo išvežiotojas. Bet jau senokai neateina.“
Jis klausėsi, nežinodamas, ką pasakyti. Ji kalbėjo apie karą, apie išvykusius vaikus, apie anūkus, kurie „visada užsiėmę“. Ir tada pridūrė:
„Žinai… nesitikiu, kad pirksi maisto produktus.“ Aš tiesiog… laukiu, kol kas nors ateis.
Po to jis pradėjo ateiti ne tik su užsakymais. Kartais jis tiesiog užsukdavo minutėlei – atnešdavo pyragų, arbatos ir pasikalbėdavo. Ir kartą, Naujųjų metų išvakarėse, jis pasirodė be uniformos ir be krepšio. Jis laikė mažą puokštę.
Senoji moteris pravirko.
„Kiek metų laukiau, kol kas nors ateis aplankyti…“
Dabar jis vis dar dirba kurjeriu, bet jo adresų sąraše visada yra vienas, kurį jis pats prideda – tas pats namas, kuriame gyvena moteris, kuri kažkada laukė žmogaus, o ne pristatymo.
Ir kiekvieną kartą, kai ji atidaro duris, jis sako tą patį:
„Šilumos pristatymas. Nemokamas.“
