Naktis buvo tyli ir šilta. Visi namuose miegojo – tėvai, vaikai, net prie radiatoriaus susisukusi katė. Koridoriuje švietė tik maža naktinė lemputė, o kažkur už sienos tyliai tiksėjo laikrodis. Niekas nežadėjo bėdų.
Tačiau apie trečią valandą nakties mama pabudo nuo keisto garso – tarsi tylaus traškėjimo. Ne garsaus, bet aštraus, tarsi kažkas lėtai laužytų sausą šaką. Iš pradžių ji pamanė, kad lauke lyja, o paskui katė drasko sieną. Tačiau garsas pasikartojo.
Ji atsikėlė, užsimetė chalatą ir išėjo į koridorių. Tyla. Tik tas vos girdimas trrrrr, kažkur prie grindų. Ir staiga – kvapas. Subtilus, bet pažįstamas. Plastikas. Apdegęs. Ji atsisuko ir pamatė mažą kibirkštėlę prie lizdo. Tada dar vieną.
Tada akimirkai sužibo oranžinis švytėjimas. Ji pribėgo ir ištraukė kištuką – tą patį iš seno šildytuvo, kurį jie visada palikdavo įjungtą „nakčiai, kad sušiltų“. Iš lizdo veržėsi dūmai. Po sekundės liepsnos įsiplieskė – plona linija per tapetus.
„Kelkitės!“ – sušuko ji, pratrūkdama riksmu.
Jos vyras pašoko, vaikai pabudo. Jis puolė su šlapiu rankšluosčiu ir užgesino liepsnas, o ji bėgo su kibiru vandens. Katė blaškėsi ant grindų, nukritusio puodelio garsas, riksmai – visa tai buvo maišalynė. Po minutės viskas baigėsi. Siena buvo aprūkusi, tapetai apdegę, lizdas išsilydęs. Tačiau namas liko sveikas.
Atvykę ugniagesiai apžiūrėjo įvykio vietą ir tik papurtė galvas:
„Jums pasisekė. Dar dešimt minučių ir viskas būtų sudegę. Kaltas buvo senas lizdas ir perkrauta grandinė.“
Šeima tą naktį ilgai negalėjo miegoti. Jie sėdėjo virtuvėje, gėrė arbatą ir tylėjo. Mama tik tyliai pasakė:
„Nežinau, kas mane tada pažadino…“
Nuo tada jie niekada nepalieka nieko įjungto nakčiai savo namuose. O ant sienos, šalia naujojo lizdo, kabo mažas ženklas, kurį pagamino jų dukra:
„Budrumas taip pat yra meilė“.
