Tai buvo mažiausias vaikas, kokį Myronas kada nors buvo matęs. Vieną ankstyvą rytą jis jį rado prie pat ūkio vartų – mažytį raudono kailio kamuoliuką, tupintį ant šaltos žemės ir tyliai cypiantį, tarsi šauktųsi motinos. Kūdikis buvo toks lengvas, kad tilpo Myrono delne kaip minkštas žaisliukas.
Myronas apsidairė. Nebuvo nei motinos, nei bandos, jokių pėdsakų šalia – tarsi vaikas būtų atsiradęs iš oro.
Jis suvyniojo mažylį į šiltą skudurėlį ir nunešė į artimiausią veterinarijos kliniką. Atrodė, kad nieko rimto: tik mažas, silpnas vaikas, kuriam reikėjo šilumos ir maisto.
Tačiau veterinarų reakcija viską pakeitė.
Vos tik specialistas – dr. Elias – paėmė vaiką ant rankų, jo akys išsiplėtė. Jis pradėjo šaukti kolegas, o šie šaukė ką nors kitą. Per kelias minutes prie stalo susirinko visa grupė gydytojų, šnabždėdami tarpusavyje žiūrėdami į kūdikį, keisdamiesi žvilgsniais, tarsi matytų kažką neįtikėtino.
Myronas sutrikęs stovėjo nuošalyje.
„Kas jam negerai?“ – pagaliau paklausė jis.
Daktaras Elijas giliai įkvėpė.
„Manėme, kad jis naujagimis… bet ne taip. Šis kūdikis – ne šiaip kūdikis. Jis priklauso itin retai, beveik išnykusiai nykštukinei veislei, kuri daugiau nei dvidešimt metų buvo laikoma dingusia. Ir, matyt… jis visiškai sveikas.“
Visi nutilo. Istorija atrodė dar keistesnė.
„Bet iš kur jis atsirado?“ – paklausė Myronas.
Gydytojas tik papurtė galvą.
„Būtent tai ir norime išsiaiškinti. Tokie gyvūnai, – paglostė jis ožiuko nugarą, – turi neįtikėtinai sudėtingą genetiką. Tikėtina, kad jų yra ir daugiau… galbūt visa šeima.“
Vaikas tyliai sucypė, tarsi patvirtindamas tai, ką girdėjo.
Ir Mironas suprato, kad šis atsitiktinis atradimas kelyje gali atvesti prie atradimo, kurio niekas nesitikėjo.
Kas nutiks toliau, dar nebuvo atskleista.
Ir vakare viskas stojo į savo vietas: Mironas, grįždamas į vietą, kur rado ožiuką, išgirdo vos girdimą šnaresį ir pastebėjo šešėlius tarp medžių. Artėjant, jo širdis daužėsi – ten stovėjo maža ožkų šeimyna, tokia pat maža kaip ir rastasis. Motina neramiai sujudo, o netoliese drebėjo dar du tokie patys mažyliai. Matyt, banda kažkur netoliese klaidžiojo, o vienas iš ožiukų tiesiog atsiliko. Mironas atsargiai padėjo ožiuką ant žemės, ir tai, kas nutiko toliau, privertė jį nusišypsoti: motina tuoj pat pribėgo ir laižė ožiuką, o jis, vos galėdamas pastovėti, bandė jai snukti.
Tuo metu Mironas suprato, kad matė mažą stebuklą – reta rūšis nebuvo dingusi amžiams, o gyva, šilta ir labai trapi gamtos dalis, kuriai tiesiog pasisekė, kad kažkas praėjo pro šalį tinkamu momentu.
