Įsitaisiau, įjungiau laidą ir pagaliau nusprendžiau suvalgyti apelsiną, kuris taip gražiai gulėjo ant prekystalio – ryškų, tvirtą ir kvapnų, tarsi sukurtas tobulam užkandžiui.
Nulupusi žievelę ir pasimėgavusi gaiviu citrusinių vaisių aromatu, pradėjau atsargiai pjaustyti vaisių gabalėliais. Viskas atrodė visiškai normalu… kol nepažvelgiau į apelsino vidurį.
Tarp sultingų skiltelių atrodė, lyg slėptųsi svetimas padaras – tamsus, tankus, daugiasluoksnis ir visiškai nepanašus į įprastą šerdį.
Pirma mintis buvo, kad viduje išaugo kažkoks antras, bjaurus apelsino „daigas“. Bet atrodė, kad jis jau seniai nuėjo ne ta linkme: biri tekstūra, pilkšvi kraštai ir nemalonus, drėgnas kvapas, visiškai nepriminėntis citrusinių vaisių.
Man iš karto nušoko šiurpuliukai. Paprastai apelsinus valgau griežinėliais, net nežiūrėdama į vidų. Tik įsivaizduokite, kas būtų nutikę, jei būčiau automatiškai įkandusi į tą bjaurybę.
Naršiau internete, bandydamas išsiaiškinti, koks tai gamtos stebuklas, ir rezultatai tik pablogino situaciją. Paaiškėjo, kad mano apelsino viduje pradėjo formuotis antras, deformuotas apelsinas, kuris jau buvo pradėjęs gesti ir greičiausiai buvo užkrėstas grybeliu.
Vos pažvelgus į tą masę, mano apetitas akimirksniu išnyko. Net mintis apie tai nemalonu.
Nuo tada tikrinu kiekvieną vaisių, net ir pačius tobuliausius. Nes, pasirodo, netikėtos „staigmenos“ dažnai slepiasi ten, kur mažiausiai jų tikiesi…
