Kai pradėjau mokymus, galvojau, kad sunkiausia bus fiziniai išbandymai. Ankstyvi kėlimai, ilgos pamainos, nuolatinis nuovargis. Aš klydau.
Sunkiausia buvo būti nauja. Būti ta, kuri dar nežino taisyklių, bet jau turi jų laikytis. Kuri dar neturi pasitikėjimo, bet jau privalo atrodyti tvirta.
Pirmosios savaitės buvo pilnos tylos. Aš klausiau, stebėjau, stengiausi neužimti per daug vietos. Rytais sėdėdavau prie pusryčių stalo ir galvodavau, ar kas nors pastebėtų, jei rytoj manęs nebūtų.
Merginos aplink mane buvo labai skirtingos. Vienos atrodė užtikrintos, kitos — pavargusios, bet visos vilkėjo tą pačią uniformą, kuri mus lygino.
Pusryčiai tapo vienintele vieta, kur galėjome nusiimti tą vidinę įtampą. Penkiolika minučių be vertinimo.
Iš pradžių kalbos buvo paviršutiniškos. Apie maistą, orą, miegą. Bet po kelių savaičių atsirado kiti dalykai.
Viena prisipažino, kad bijo nesusitvarkyti. Kita pasakė, kad namuose visi mano, jog ji čia be reikalo. Trečia tyliai verkė, laikydama puodelį.
Niekas nevaidino didvyrių.
Vieną rytą viena iš merginų pasakė, kad svarsto išeiti. Ji sakė, kad jaučiasi silpna. Kad jai gėda tai pripažinti.
Mes jos nepertraukinėjome. Tiesiog valgėme ir klausėme.
Po pusryčių ji pasakė: „Gal dar pabandysiu.“ Ne dėl mūsų. Dėl savęs.
Tą dieną aš supratau, kad stiprybė čia nebuvo rėkimas ar ištvermė. Ji buvo kasdienis pasirinkimas atsisėsti prie stalo ir grįžti į tą pačią salę.
Metams bėgant mes keitėmės. Kai kurios išėjo. Kai kurios liko. Aš likau.
Dabar, žiūrėdama į mus prie pusryčių stalo, matau ne tik koleges. Matau žmones, kurie žino, kaip atrodo abejonė, ir vis tiek renkasi eiti toliau.
Ir suprantu, kad šis stalas mus suformavo ne mažiau nei patys mokymai.
Ar jūs kada nors turėjote vietą, kuri tyliai jus laikė, kai patys to nepastebėjote?
