Mano vyras ir jo giminaičiai tyčia nustūmė mane į užšalusį ežerą, laikydami tai „linksmu pokštu“, nors daugybę kartų jų prašiau to nedaryti 😱😨
Kai įkritau po ledu ir pradėjau šauktis pagalbos, maldavau, kad mane ištrauktų, tačiau jie tik stovėjo ant kranto ir viską filmavo telefonu.
Mano kerštas prasidėjo tą akimirką, kai man pavyko išlipti iš vandens. Ir jis jiems pasirodė daug skaudesnis nei jų „pokštas“. 😢😱
Po kojomis staiga kažkas trakštelėjo. Ledas įlūžo ir per akimirką aš atsidūriau vandenyje.
VANDUO BUVO LEDINIS. JIS SUSPAUDĖ MANO KŪNĄ TARSĮ SPAUSTUVAI.
Buvo taip šalta, kad negalėjau kvėpuoti. Krūtinėje pajutau aštrų skausmą, tarsi kažkas manyje būtų lūžę. Panika užplūdo akimirksniu. Bandžiau iškilti į paviršių, mosavau rankomis vandenyje ir desperatiškai kabinausi už ledo krašto.
— Padėkite! — sušukau, bet mano balsas lūžo. — Ištraukite mane!
Girdėjau juos virš savęs. Pirmiausia garsų juoką, o tada žodžius: „Nustok vaidinti!“ ir „Tuoj pati išlips“.
Verkiau, ašaros maišėsi su lediniu vandeniu, o rankos slydo ant šlapio ledo. Pirštai pradėjo stingti, oda degė nuo šalčio. Kiekvieną kartą, kai bandžiau išsitraukti, ledo kraštas po manimi trupėjo ir lūžo.
— Prašau… padėkite… — jau nebešaukiau, tik kimiai šnabždėjau.
O JIE VIS DAR FILMAVO VISKĄ TELEFONU.
Jaučiau, kaip pamažu netenku jėgų. Galvoje pulsuote pulsavo tik viena mintis: nepasiduok. Alkūne užsikabinau už storesnio ledo krašto, prisitraukiau, vėl nuslydau, bet dar kartą sugriebiau kraštą.
Išsikapsčiau iš vandens paskutinėmis jėgomis. Gulėjau ant ledo sunkiai kvėpuodama, o visas kūnas nekontroliuojamai drebėjo. Ašaros pačios riedėjo skruostais.
O už mano nugaros vis dar skambėjo jų juokas.
AŠ IŠSIGELBĖJAU PATI, ĮSITVĖRUSI Į LEDO KRAŠTĄ IR IŠSITRAUKUSI IŠ VANDENS.
Kai atsistojau, drebėjau nuo šalčio, tačiau mano protas buvo visiškai blaivus.
Šie žmonės turėjo atsakyti už tai, ką padarė. O tai, ką padariau po kelių akimirkų, visus pribloškė.
Mano vyras vis dar laikė telefoną rankoje.
Priėjau prie jo, išplėšiau telefoną iš rankų ir nė akimirkos nesudvejojusi įmečiau jį į eketę.
— Jei nori, gali pats įšokti ir jį ištraukti, — ramiai pasakiau.
JUOKAS AKIMIRKSNIU NUTILO.
Aš tuoj pat išėjau. Kitą dieną nuėjau pas gydytoją, kuris patvirtino, kad patyriau hipotermiją, o vėliau susisiekiau su advokatu. Pateikiau pareiškimą dėl tyčinio mano sveikatos ir gyvybės pavojaus sukėlimo.
Advokatas labai atidžiai mane išklausė ir pasakė, kad įrašas jų telefone galėjo būti pagrindinis įrodymas, jog jie veikė tyčia.
Tačiau tada jis pridūrė, kad įmesdama telefoną į ežerą sunaikinau svarbų įrodymą.
Supratau, kad tą akimirką veikiau vedama emocijų. Tačiau net ir be jų įrašo buvau pasiryžusi šią bylą užbaigti iki galo.
