Po vyro mirties septyniasdešimtmetė moteris pirmą kartą per keturiasdešimt bendro gyvenimo metų nusprendė suremontuoti jų namą. Ji praleido su juo beveik visą gyvenimą, tačiau šiame name visada galiojo taisyklės, kurių negalima buvo laužyti. Viena jų buvo susijusi su kambariu koridoriaus gale. Vyras niekada neleido jai ten įeiti. Jis sakydavo, kad tai jo dirbtuvė, kad ten laiko senus įrankius ir dokumentus, ir kad jai ten nėra ko ieškoti.
Kiekvieną kartą, kai ji užsimindavo apie remontą, jis iš karto nutraukdavo pokalbį. Sienų liesti negalima. Nieko negalima perstatyti. Jokių pokyčių.
Laikui bėgant ji priprato tylėti, tačiau visus tuos metus jos viduje kaupėsi tylus kartėlis. Jai atrodė keista, kad savo pačios namuose negali atidaryti vienų durų. Kartais ji praeidavo pro tą kambarį ir jausdavo viduje duslų pyktį. Po keturiasdešimties metų tas draudimas tapo beveik neapykanta — absurdišku dalyku, kurio ji niekada nesuprato.
Kai vyras mirė, namai staiga tapo kitokie. Tylūs. Tušti. Ir pirmą kartą — tik jos.
Praėjus mėnesiui po laidotuvių ji pagaliau atidarė tas uždraustas duris.
Kambaryje tvyrojo tvankus, užsistovėjęs oras. Ten stovėjo sunkios spintos, senas stalas, o sienas dengė storas, šiurkštus tinkas. Viskas atrodė keistai tvirta, tarsi pastatyta šimtmečiams.
Ji nusprendė remontą pradėti būtent čia, tarsi norėdama mesti iššūkį praeičiai. Pirmiausia išnešė baldus. Tada pradėjo su plaktuku skaldyti seną tinką. Siena pasirodė esanti nepaprastai stora ir kieta. Kiekvienas smūgis skaudėjo rankas. Tinkas krito lėtai. Po juo pasirodė plytų sluoksnis, o už plytų — dar vienas.
Ji pavargo greičiau, nei tikėjosi. Rankos pradėjo drebėti, kvėpavimas darėsi sunkesnis. Tada ji paėmė perforatorių. Kai grąžtas pradėjo skverbtis į sieną, kambaryje pasigirdo duslus garsas, o ant grindų ėmė byrėti plytų dulkės.
Staiga grąžtas įsmigo į tuštumą.
Iš sienos iškrito keli gabalai mūro, ir atsivėrė tamsi ertmė. Iš pradžių ji pagalvojo, kad tai tik niša. Ji pašvietė į ją žibintuvėliu.
Šviesos spindulys krito ant kažko balto ir lenkto.
Sekundę ji nesuprato, į ką žiūri.
O tada suprato — ir vos nenualpo iš siaubo.
Ji pamatė žmogaus kaukolės kontūrą.
Moteris staigiai atsitraukė ir beveik pargriuvo. Sienoje, už kelių plytų ir skiedinio sluoksnių, buvo žmogaus kūnas. Jaunos moters skeletas, užmūrytas vertikaliai, tarsi kažkas būtų tyčia paslėpęs jį sienos viduje.
Drebančiomis rankomis ji surinko policijos numerį.
Kai atvyko tyrėjai ir ekspertai, siena buvo visiškai išardyta. Tyrimas parodė, kad moteris mirė prieš keturiasdešimt dvejus metus nuo stipraus smūgio į pakaušį. Dokumentai ir archyvai parodė, kad tai buvo pirmoji jos vyro žmona — ta pati moteris, apie kurią jis kadaise sakė, kad ji pabėgo su meilužiu ir jį paliko.
Kaimynai prisiminė tą istoriją. Tačiau niekas niekada neuždavė per daug klausimų.
Paaiškėjo, kad ji nepabėgo.
Ji buvo nužudyta ir paslėpta savo namo sienoje.
Septyniasdešimtmetė moteris keturiasdešimt metų gyveno šalia žudiko, nieko neįtardama.
