Grįžau namo po įprasto vizito pas gydytoją. Nieko rimto, tik profilaktinė apžiūra, todėl ramiai sėdėjau taksi gale ir žiūrėjau pro langą. Vienu momentu, šalutinėje gatvėje, pastebėjau pažįstamą automobilį. Tai buvo mano marčios Majos mašina.
Iškart pasirodė keista. Jų namai ir jos darbas buvo visai kitur, o ši vieta buvo nuošali ir beveik tuščia. Pagalvojau, kad gal klystu, bet numeriai buvo tie patys. Norėdama įsitikinti, nusprendžiau jai paskambinti.
— Maja, brangioji, kur tu esi?
Ji atsiliepė beveik iš karto. Jos balsas buvo keistas, įtemptas, tarsi bandytų skambėti ramiai, bet jai visiškai nesisektų.
— Namuose. Noriu iškepti pyragą, — pasakė.
Instinktyviai vėl pažvelgiau pro langą ir pamačiau jos automobilį šiek tiek toliau. Tą akimirką supratau, kad ji meluoja. Jau norėjau pasakyti, kad matau jos mašiną, bet kažkas mane sustabdė — pajutau nerimą ir nusprendžiau neišsiduoti.
— Puiku, tai užsuksiu pas jus vakare, — atsakiau taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
— GERAI, LAUKSIU, — greitai tarė ir iškart padėjo ragelį.
Padėjau telefoną ir paprašiau taksisto važiuoti paskui tą automobilį. Buvau įsitikinusi, kad ji turi meilužį ir vyksta į slaptą susitikimą.
Važiavome apie dešimt minučių. Majos automobilis pasuko seno tilto prie ežero link ir sustojo. Tai buvo vieta, kur retai kas lankydavosi, ypač dieną. Mačiau, kaip Maja išlipa, nervingai apsidairo ir atidaro bagažinę.
Iš jos su vargu ištraukė didelę, seną, rudą skrynią. Dar kartą apsidairė aplink, priėjo prie tilto krašto ir vienu staigiu judesiu numetė skrynią į vandenį.
Sėdėjau taksi ir negalėjau suvokti, ką ką tik pamačiau. Jei tai būtų buvusios paprastos šiukšlės, kam važiuoti taip toli ir mesti jas į ežerą, o ne į konteinerį? Tai neturėjo jokios prasmės.
Palaukiau, kol Maja išvažiavo. Tada sumokėjau vairuotojui ir nuėjau link vandens. Skrynia jau buvo šiek tiek nuplaukusi, bet ją dar galėjau pasiekti prie kranto. Įbridau į vandenį, sugriebiau už rankenos ir su didžiule pastanga ištraukiau ją į sausumą.
Kai atidariau skrynią, mane apėmė tikras siaubas nuo to, ką pamačiau viduje 😲😱
Viduje buvo Majos drabužiai. Iš karto juos atpažinau: naminis džemperis ir kelnės, kurias ji dažnai vilkėdavo. Audinys buvo šlapias, sunkus, o kai kuriose vietose persigėręs tamsiai raudonomis dėmėmis, kurių vanduo nenuplovė. Tai nebuvo atsitiktinės dėmės.
Po drabužiais, suvyniotas į virtuvinį rankšluostį, gulėjo peilis. Paprastas, niekuo neišsiskiriantis — tas pats, kuriuo pjaustomos daržovės, mėsa ar duona per šeimos pietus. Mačiau jį šimtus kartų jų virtuvėje. Ir būtent tai buvo baisiausia.
Tą akimirką tapo aišku, kad tai nebuvo paprastas ginčas, paslaptis ar kvaila klaida. Ji bandė atsikratyti įkalčių. Skrynia buvo įmesta į ežerą ne iš panikos, o šaltai apskaičiavus — tikintis, kad vanduo viską paslėps.
Stovėjau ant kranto ir supratau, kad žinau per daug. Jei pranešiu policijai, mano sūnaus gyvenimas subyrės, ir jis man to niekada neatleis. Jei tylėsiu, tapsiu bendrininke, net jei pati nieko nepadariau.
Uždariau skrynią ir ilgai žiūrėjau į vandenį, žinodama, kad kelio atgal nebėra. Kad ir kokį sprendimą priimsiu — jis bus neteisingas. O su pasekmėmis teks gyventi man.
