Tomas užsimerkė.
Jis buvo tikras, kad tai paskutinės jo gyvenimo sekundės.
Tačiau didysis vilkas netikėtai nepradėjo pulti.
Vietoj to jis įsikando į storą virvę, apjuosusią miškininko rankas.
Tomas negalėjo patikėti tuo, ką mato.
Po kelių akimirkų prie jo priėjo dar du vilkai.
Jie taip pat ėmė tampyti virves.
Seniui atrodė, kad jis sapnuoja.
Praėjo kelios minutės.
Staiga viena virvė nutrūko.
Tada kita.
Galiausiai Tomas pajuto, kad gali pajudinti rankas.
Jis lėtai nuslydo prie medžio kamieno ir atsisėdo sniege.
Tačiau vilkai niekur nedingo.
Priešingai.
Visa gauja liko aplink jį.
Lyg saugotų.
Tada iš toli pasigirdo variklio garsas.
Tomas pakėlė galvą.
Brakonieriai grįžo.
Tikriausiai norėjo įsitikinti, kad senis nebeišgyveno.
Vos tik visureigis sustojo, vilkai sustingo.
Jų akys nukrypo į atvykėlius.
Vyrai išlipo juokdamiesi.
Tačiau juokas dingo tą pačią sekundę.
Prieš juos stovėjo visa vilkų gauja.
Didysis vilkas žengė žingsnį pirmyn ir garsiai suurzgė.
Brakonieriai išbalo.
Vienas net išmetė žibintuvėlį iš rankų.
Niekas nedrįso pajudėti.
Po kelių sekundžių jie puolė atgal į automobilį.
Visureigis slydo per sniegą, o vyrai spruko iš miško kiek tik galėjo greičiau.
Tomas tyliai stebėjo tolstančias šviesas.
Tada pažvelgė į didįjį vilką.
Tik tada prisiminė.
Prieš keletą metų jis buvo išgelbėjęs mažą sužeistą vilkiuką iš brakonierių spąstų.
Tą naktį Tomas pirmą kartą suprato, kad gamta niekada nepamiršta gerumo.
Kartais pagalba grįžta iš ten, iš kur jos mažiausiai tikiesi.
