Rugsėjo 1-oji Valdui Adamkui ir jo šviesaus atminimo žmonai Almai Adamkienei buvo ypatinga data. Būtent šią dieną sutuoktiniai kasmet minėdavo savo vestuvių metines, o dabar paviešinti archyviniai jų gyvenimo kadrai ir itin asmeniški buvusio šalies vadovo žodžiai.
Šia proga buvo parodytos senos poros vestuvių nuotraukos, tačiau bene daugiausia dėmesio sulaukė išlikęs V. Adamkaus dienoraščio puslapis. Jame – 1971 metų rugsėjo 1-ąją, per 20-ąsias santuokos metines, žmonai Almai skirti žodžiai.
„<…> Žodžiais neišreikši ir neaprašysi tų dienų ir laimingų valandų. Aš tikiuosi, kad aš bent mažą dalį galėjau grąžinti Almai tos laimės, kurią ji man davė per visus tuos metus“, – savo ranka tuomet užrašė V. Adamkus.
Praėjus daugiau nei pusei amžiaus šie žodžiai įgavo dar jautresnę prasmę. Alma Adamkienė mirė 2023 metų gegužės 21 dieną Vilniuje, eidama 97-uosius metus. Ji amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Valdo ir Almos meilės istorija prasidėjo toli nuo Lietuvos. 1944 metais artėjanti trėmimų banga privertė abiejų šeimas palikti gimtinę. Lietuvoje jų keliai dar nebuvo susikirtę – būsimieji sutuoktiniai susipažino Vokietijoje įsteigtoje lietuviškoje gimnazijoje.
Jau tada Alma V. Adamkui paliko ypatingą įspūdį. „Prisipažinsiu, tada, kai ją pamačiau gimnazijoje, sukirbėjo slapta mintis, kad jeigu jau kada vesčiau, tai tik tokią merginą kaip Alma. Ji visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija, kultūra. Taip buvo ir jaunystėje, ir dabar“, – vėliau prisiminė jis.
Baigus gimnaziją jų keliai kuriam laikui vėl išsiskyrė, tačiau likimas juos dar kartą suvedė Jungtinėse Valstijose. Ten Valdas ir Alma susituokė bei pradėjo bendrą gyvenimą, kuris iš pradžių buvo toli gražu ne lengvas.
V. Adamkus ne kartą pabrėžė, kad būtent žmonos palaikymas padėjo jam baigti aukštuosius mokslus. Jaunai šeimai tuo metu teko labai taupyti. Alma įsidarbino už nedidelį atlyginimą, kad vyras galėtų tęsti studijas universitete.
„Ir tais sunkiais momentais ji visuomet būdavo geros nuotaikos, besišypsanti. Nors skaičiavome centus, ji sugebėdavo pagaminti maisto. O pinigų visuomet labai trūkdavo“, – apie pirmuosius bendro gyvenimo metus yra pasakojęs V. Adamkus.
Buvęs šalies vadovas prisiminė ir akimirkas, puikiai parodančias, kaip kukliai tuomet gyveno jauna šeima. Kartais tekdavo iškratyti visas kišenes ieškant vos 10 centų tramvajaus bilietui, kad Alma galėtų nuvažiuoti į darbą, pasiimti savaitės atlyginimą ir šeima turėtų iš ko išgyventi iki kito penktadienio.
Vėliau, porai sugrįžus į Lietuvą ir V. Adamkui tapus prezidentu, Alma tapo pirmąja šalies dama. Ji daug dėmesio skyrė labdarai ir paramos projektams, ypač rūpinosi apleistais vaikais bei seneliais.
Pati A. Adamkienė yra prisipažinusi, kad netikėti vyro pasiūlymai ar sumanymai iš pradžių ją neretai išgąsdindavo. Jos pirmoji reakcija būdavusi: „Ne, ne, ne, nenoriu.“
„Bet kai susiduri su neišvengiamu faktu ir žinai, kad kitaip nebus, supranti, kad reikia, tai darai, ką gali“, – apie savo būdą yra kalbėjusi A. Adamkienė.
Ją pažinoję žmonės prisimena Almą kaip kuklią, kantrią, subtiliai elegantišką ir šiltą, nors kartu gana uždarą moterį. Tačiau jei žmogų ji įsileisdavo į savo širdį, ryšį išsaugodavo visam laikui.
Dabar paviešintas V. Adamkaus prieš 55 metus parašytas įrašas dar kartą priminė ilgą jųdviejų bendro gyvenimo istoriją. Vos keli sakiniai, kadaise skirti 20-osioms vestuvių metinėms, šiandien tapo itin asmenišku prisiminimu apie moterį, su kuria jis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.
