Andrej ruošėsi šiam vakarui kaip svarbiausiam įvykiui savo gyvenime. Jau keletą savaičių jis rinkosi restoraną, repetavo žodžius, netgi konsultavosi su draugais. Jo švarko kišenėje buvo maža aksominė dėžutė, kurią jis atidarydavo kiekvieną vakarą, įsivaizduodamas jos reakciją.
Restoranas buvo beveik tuščias – švelni žvakių šviesa, gyva muzika, šviežių gėlių kvapas. Viskas susiklostė idealiai. Kai Alina pasirodė duryse, Andrej suprato, kad pasirinko būtent tą akimirką. Ji buvo tarsi iš sapno: lengvas suknelė pabrėžė jos figūrą, plaukai švelniai krito ant pečių, o akyse žibėjo ugnelės.
Vakaras prasidėjo puikiai. Jie juokėsi, prisiminė, kaip susipažino, kaip vaikščiojo lietuje pirmąją pavasario dieną. Andrejus klausėsi jos balso ir galvojo, kad jam gyvenime nieko daugiau nereikia. Viskas, apie ką jis svajojo, sėdėjo tiesiai priešais jį.
Kai padavėjas atnešė šampaną, Andrejaus pajuto, kad atėjo momentas. Jo pirštai suspaudė dėžutę kišenėje, širdis plakė taip, kad atrodė, jog ją girdi visi aplinkui. Jis norėjo išimti žiedą ir ištarti svarbiausius žodžius.
Bet tuo metu Alina staiga nutilo. Ji žiūrėjo į jį su tam tikru sunkumu žvilgsnyje. Jis iš karto suprato: kažkas ne taip.
„Tu esi geras žmogus“, – ji pradėjo tyliai, tarsi bijodama sugadinti šią trapią atmosferą. „Tu nusipelnei laimės. Bet aš turiu būti sąžininga su tavimi. Aš jau turiu kitą.“
Šie žodžiai jį pervėrė kaip peilis. Viskas aplink sustingo. Muzika, balsai, taurių skambesys – viskas tapo tik fonu. Andrejus sėdėjo, nesugebėdamas net įkvėpti. Jo ranka vis dar laikė dėžutę, bet dabar ji atrodė beprasmė, sunki našta kišenėje.
Alina dar kažką sakė – kad nenorėjo jo apgaudinėti, kad bandė rasti tinkamą momentą. Bet Andrejus negirdėjo. Jo galvoje skambėjo tik viena frazė: „Aš jau turiu kitą“.
Ji atsistojo. Pirštai perbraukė stalo kraštą, bet ji jo nepalietė. Jokių apkabinimų, jokių ašarų, jokio paskutinio žvilgsnio. Tiesiog išėjo, palikdama jį vieną tarp žvakių ir pusiau tuščių taurių.
Andrejaus taip sėdėjo dar ilgai. Žvakės sudegė, desertas liko nepaliestas, šampanas prarado burbuliukus. O jis vis dar laikė ranką kišenėje, kur buvo ta pati dėžutė.
Tą vakarą jis suprato paprastą tiesą: prisipažinimai būna įvairūs. Kartais žodžiai „aš tave myliu“ yra pažadas. Bet žodžiai „aš turiu kitą“ yra išgelbėjimas. Nes skausmas dėl tiesos dabar yra geriau nei gyvenimas melu rytoj.
