Mūsų daugiabučio namo laiptinėje visada vyravo tyla. Žmonės gyveno ramiai, beveik nebendravo tarpusavyje, tik pasisveikindavo laiptinėje. Tačiau vienas butas išsiskyrė – senas, su apsilupusia durimis, už kurių daugelį metų niekas nematė gyventojų. Dieną ten buvo tylu, bet naktimis… buvo girdėti žingsniai.
Sunkūs, lėti, tarsi kas nors vaikščiodavo pirmyn ir atgal. Kartais – grindų girgždesys, tarsi kas nors stumdytų baldus. Vaikai bijojo praeiti pro šalį, o suaugusieji stengėsi apie tai nekalbėti. „Namai seni, garso izoliacija prasta“, – jie numojo ranka. Bet aš žinojau: garsas buvo tikras.
Vieną kartą, artėjant vidurnakčiui, vėl išgirdau tuos žingsnius. Koridoriuje buvo tamsu, bet smalsumas nugalėjo baimę. Aš atidariau savo buto duris ir pastebėjau: po tomis paslaptingomis durimis mirgėjo šviesa, tarsi žvakės. Širdis plakė taip, kad vos galėjau kvėpuoti.
Kitą dieną papasakojau apie tai kaimynams. Nusprendėme kartu patikrinti. Keturi vyrai, įskaitant mane, susirinkome vakare ir pasibeldėme. Atsakymo nebuvo. Tada surinkome drąsą ir atidarėme duris, kurios, mūsų nuostabai, buvo neužrakintos.
Butas buvo užpildytas dulkėmis, voratinkliais ir drėgmės kvapu. Atrodė, kad čia niekas negyveno dešimtmečius. Bet ant grindų, kambario centre, pamatėme seną medinį stalą. Ant jo degė žvakės, šalia gulėjo atversta Biblija ir pageltusios kažkokios šeimos nuotraukos.
Ir tada pasigirdo tas pats garsas – žingsniai. Mes pažvelgėme vienas į kitą, kraujas sustingo venose. Bet žingsniai skambėjo… iš viršaus. Pakėlėme galvas ir pamatėme, kad lubos buvo iš dalies sugriuvusios, o virš buto buvo tuščias palėpė. Būtent iš ten skambėjo garsai.
Palėpėje radome senus lagaminus ir skrynias. Viena buvo atidaryta – joje buvo tvarkingai sudėti daiktai, laiškai ir dienoraščiai moters, kuri kažkada čia gyveno. Iš įrašų paaiškėjo: po vyro mirties ji ilgai negalėjo susitaikyti su vienatve ir naktimis klajojo po butą, kol mirė čia pat.
Nuo tada niekas čia nebesikraustė, bet jos žingsniai, atrodo, liko. Gal tai senų sijų ir vėjo žaidimas, o gal… kažkas daugiau.
Po anos nakties mes daugiau negirdėjome žingsnių. Tarsi pats butas nurimo, kai kas nors pagaliau atskleidė jo paslaptį. Bet kiekvieną kartą, praeidamas pro tą apsilupusią durų, jaučiu lengvą šaltį ir prisimenu žvakes, kurios dėl kažkokių priežasčių degė apleistame bute, nors ten jau seniai niekas negyveno.
