Klara mėgo skaityti. Jos mažame miestelyje biblioteka buvo vienintelė vieta, kur ji jautėsi tikrai rami. Joje tvyrojo seno popieriaus, dulkių ir kažko tokio šilto kvapas, kuris jai priminė vaikystę.
Tą dieną ji atsitiktinai paėmė knygą iš viršutinės lentynos. Storas, tamsiai įrištas tomas atrodė pamirštas. Ji atsisėdo prie tolimojo stalo, atvertė puslapius… ir kažkas nukrito tiesiai jai į kelius.
Tai buvo sena nespalvota nuotrauka.
Nuotraukoje buvo maždaug dešimties metų mergaitė, stovinti prie fontano. Klara sustingo: tai buvo ji. Tos pačios akys, ta pati šypsena, net mažas randas ant smakro – vaikystės nuopuolio žymė.
Ji iš karto atpažino fontaną: jis buvo parke jos gimtajame mieste. Tačiau nuotrauka atrodė taip, lyg būtų daryta prieš dešimtmečius. Popierius buvo pageltęs, kraštai nutrinti.
Klara prisiminė, kad jos tėvai tais laikais niekada neturėjo fotoaparato. O to amžiaus nuotraukų beveik nebuvo.
„Iš kur tai?“ – sušnibždėjo ji, jausdama spaudimą skrandyje.
Nuotraukos kitoje pusėje drebančiu raštu buvo užrašyta:
„Ji privalo žinoti tiesą.“
Klaros širdis daužėsi. Ji nusprendė paklausti tėvų. Tačiau mama tik išbalo, pamačiusi nuotrauką, ir be žodžio išėjo iš kambario.
Tėvas ilgai tylėjo, o tada prisipažino:
„Ši nuotrauka ne tavo. Tiksliau… ne visai tavo. Tai tavo sesuo dvynė.“
Klara negalėjo patikėti savo ausimis. Paaiškėjo, kad ji turi seserį, apie kurią jai niekada nebuvo pasakyta. Ji dingo vaikystėje paslaptingomis aplinkybėmis, o jos tėvai padarė viską, kad Klara augtų tamsoje.
Senoje bibliotekos knygoje atsitiktinai rasta nuotrauka tapo raktu į paslaptį, kurią šeima slėpė dešimtmečius.
Klara pažvelgė į mergaitę nuotraukoje ir pajuto, kaip jai per nugarą perbėgo šiurpuliukai.
Ji žinojo tik viena: dabar ji nesustos, kol nesužinos visos tiesos apie savo seserį.
