Amelija niekada netikėjo sėkme. Darbas, namai, reti susitikimai su draugais – jos gyvenimas buvo ramus ir monotoniškas. Loterijos bilietus ji pirko tik pramogai.
O tada staiga – laimėjimas. Turistinė kelionė į Italiją. Dvi savaitės, viskas apmokėta. Iš pradžių ji net negalėjo patikėti, kad tai tikra.
Amelija susikrovė lagaminą ir išskrido. Mažame pajūrio miestelyje ją pasitiko saulė, jūra ir kavos kvapas, skausmingai neįprastas po niūrios kasdienybės. Ji nusprendė, kad ši kelionė – ženklas, galimybė pradėti iš naujo.
Trečią dieną, eidama siaura gatve, Amelija išgirdo juoką. Pažįstamą, šiltą, tačiau ledinį jos širdžiai. Ji atsisuko – ir sustingo.
Priešais ją stovėjo vyras. Tas pats, kurį ji palaidojo prieš trejus metus.
Tai buvo jos brolis Deividas.
Amelija pajuto, kaip pasaulis griūva jai po kojomis. Jo laidotuvės buvo tikros: uždarytas karstas, oficialūs dokumentai, visos šeimos ašaros. Ji metų metus gyveno su netekties skausmu.
„Deividai?“ – sušnibždėjo ji.
Vyras taip pat išbalo, bet tada žengė link jos.
„Nesitikėjau… kad mes taip susitiksime.“
Jis papasakojo jai tai, kas atrodė kaip beprotybė. Prieš kelerius metus jis buvo patekęs į pavojingą situaciją, kai jo gyvybei grėsė realus pavojus. Kad išgyventų, jis turėjo suvaidinti savo mirtį. Tik tada jis galėjo pabėgti.
Ir dabar, atsitiktinumo ar likimo dėka, Amelija atsidūrė tame pačiame mieste, kuriame jis gyveno kitu vardu.
Amelija stovėjo verkdama, nežinodama, ar jį apkabinti, ar trenkti už tuos skausmo metus. Tačiau vienas dalykas buvo aiškus: loterija jai padovanojo daugiau nei kelionę. Ji suteikė jai galimybę atgauti tai, kas atrodė prarasta amžiams.
Kartais stebuklai įvyksta tada, kai nustojame jų tikėtis.
