Katja niekada nemanė, kad jos gyvenimas saugo paslaptį. Ji augo mylinčioje šeimoje; jos tėvai visada sakydavo, kad ji yra jų vienintelė ir ilgai laukta dukra.
Viskas pasikeitė vieną rudens vakarą. Katja ėjo namo iš darbo, kai autobusų stotelėje pastebėjo moterį. Ji buvo atsisukusi nugara, bet kažkas joje atrodė keistai pažįstama. Kai nepažįstamasis atsisuko, Katja suklykė.
Ji žiūrėjo į save.
Moteris buvo jos atspindys: tos pačios akys, ta pati šypsena, net mažas randas prie antakio – lygiai kaip Katjos. Jos sustingo, nežinodamos, ką pasakyti.
„Kas tu esi?“ – sušnibždėjo Katja.
Nepažįstamasis prisistatė: jos vardas Ana. Ji užaugo kitame mieste, globėjų šeimoje. Jos tėvai pasakė, kad ji buvo rasta ligoninėje kaip kūdikis.
Katja negalėjo patikėti savo ausimis. Visa tai skambėjo kaip absurdiška klaida. Tačiau kuo ilgiau jos kalbėjosi, tuo aiškiau tapo: tai nebuvo sutapimas.
Kitą dieną Katja tiesiai šviesiai paklausė savo tėvų. Jos mama pravirko. Tėvas ilgai tylėjo, o tada tarė:
„Tu tikrai turėjai seserį dvynę. Bet gydytojai sakė, kad jos išgyvenimo galimybės menkos. Mes nežinojome, kad ji vis dar gyva.“
Paaiškėjo, kad mergaitės buvo atskirtos gimdymo namuose. Viena liko su tėvais, o kita buvo atiduota įvaikinti.
Ir tik atsitiktinumas jas vėl suvedė po dvidešimt penkerių metų.
Katia sėdėjo šalia Anos, žiūrėdama į jos šypseną. Pasaulis atrodė apvirtęs aukštyn kojomis, bet viduje ji jautėsi pagaliau radusi tą savęs dalį, kurios visada trūko.
Kartais likimas žaidžia keisčiausius žaidimus. Ir tiesa gali būti arčiau, nei manome – tiesiai prieš akis, žiūrint į tave iš autobusų stotelės.
