Daugiabučiame name miesto pakraštyje gyvenimas tekėjo savo eiga. Žmonės skubėjo į darbą, vaikai žaidė kieme, močiutės aptarinėjo naujienas prie įėjimo. Tačiau netrukus įprastą ritmą sutrikdė kvapas, kuris ėmė sklisti iš vieno buto.
Iš pradžių tai buvo lengvas, vos juntamas kvapas. Kaimynai manė, kad bute tiesiog pamiršo išnešti šiukšles. Bet kiekvieną dieną kvapas stiprėjo. Jis skverbėsi į laiptinę, užpildė laiptines ir netgi įsiskverbė į butus. Žmonės pradėjo skųstis – iš pradžių tyliai, vėliau garsiai.
Butą savininko niekas nematė jau seniai. Durys liko uždarytos, skambučiai ir beldžimai liko be atsako. Valdymo bendrovė nusprendė įsikišti. Nustatytą dieną susirinko būsto valdybos atstovai, policija ir keli smalsūs kaimynai.
Kai durys buvo atidarytos, visi, kurie stovėjo šalia, instinktyviai atšoko. Į nosį smogė aštrus, dusinantis kvapas. Žmonės užsidengė veidus rankomis, kai kurie išbėgo į gatvę. Bet baisiausia laukė viduje.
Kambariai buvo užversti daiktais. Tuščios butelės, maišai su supuvusiu maistu, seni laikraščiai ir sulaužyti baldai sudarė tikrą sąvartyną. Atrodė, kad čia niekas nevalė dešimtmečius.
Bet siaubas buvo ne tik chaose. Viename iš kambarių buvo rasta tai, kas paaiškino kvapą. Po krūva skudurų buvo rasti palaikai. Policija tylėjo, bet iš žvilgsnių buvo aišku: žmogus, kuris čia gyveno, mirė seniai, o jo mirtis liko nepastebėta.
Kaimynai, kurie dar neseniai skundėsi, dabar stovėjo tyloje, netikėdami savo akimis. Kažkas šnibždėjo: „Mes gyvenome šalia ir nieko nežinojome“.
Istorija pasklido po miestą. Vieni kaltino žmonių abejingumą, kiti – pareigūnus. Bet faktas liko faktu: už durų, pro kurias kasdien praeidavo dešimtys žmonių, slėpėsi tragedija.
Dabar šis butas tapo simboliu, kaip lengva nepastebėti kito žmogaus nelaimės. Ir daugelis kaimynų prisipažino: po šio atvejo jie pradėjo dažniau žiūrėti į akis tiems, kurie gyvena šalia.
