Tą dieną Markosas skubėjo. Kelias kalnų slėnyje driekėsi tarsi siaura juosta tarp uolų, vėjas pliaukštelėjo dulkes, o saulė jau leidosi. Jis turėjo pasiekti tikslą iki sutemų – vienintelis dalykas priešakyje buvo senas tiltas per upę, po kurio prasidėjo kaimas.
Jis jojo savo arkliu Bela – protinga, stipria ir ramia kumele, kuri su juo buvo penkerius metus. Kartu jie atlaikė perkūnijas, uolėtas perėjas ir nakvynes lietuje. Ji niekada jo nenuvylė.
Tačiau šį kartą, jiems artėjant prie tilto, Bela staiga sustojo.
Ji tiesiog stovėjo ir nejudėjo nė per žingsnį.
Markosas patraukė vadeles, paragino ją, bandė kalbėti ramiai, o paskui garsiau. Tačiau arklys nejudėjo. Jos ausys buvo atšiaurios, raumenys drebėjo, o akys plačiai atmerktos. Ji žengė žingsnį į priekį ir iškart atsitraukė.
„Eime, Bela!“ „…“ – sušuko jis irzliai. „Tik truputį toliau!“
Tačiau arklys prunkštelėjo ir, tarsi panikuodamas, staigiai atsitraukė, jo kanopos dundėjo į akmenis. Pirmą kartą Markosas pajuto šaltkrėtį per nugarą.
Jis nulipo nuo arklio ir atidžiau apžiūrėjo tiltą.
Lentos buvo senos, bet atrodė nepažeistos. Jis trenkė koja – garsas buvo duslus, bet neįtartinas. Norėdamas įrodyti sau, kad nėra ko bijoti, jis žengė į priekį.
Tą pačią akimirką Bela garsiai sužvengė – garsas, kurio jis niekada anksčiau nebuvo girdėjęs. Garsas buvo aštrus, tarsi įspėjimas.
Markasas sustojo. Ir tada jis išgirdo traškėjimą po koja.
Jis atsitraukė, ir lenta, ant kurios jis užlipo, įgriuvo. Tada dar vienas. Kitą sekundę visas tiltas sudejavo ir sugriuvo į riaumojančią upę.
Jis stovėjo ten, negalėdamas tuo patikėti. Jei Bela būtų žengusi bent vieną žingsnį į priekį, jie būtų kritę kartu.
Markasas priėjo prie arklio ir prispaudė kaktą prie jo kaklo. Ji buvo… sunkiai kvėpuodamas, bet sustojo.
Jis sušnibždėjo:
„Ačiū tau, mergaite… išgelbėjai mums gyvybes.“
Kai jie pagaliau pasiekė kaimą aplinkkeliu, vietiniai gyventojai sakė, kad tiltas ilgą laiką buvo laikomas „prakeiktu“ – jis buvo remontuojamas, bet visada lūždavo. Jie sakė, kad ten kartą žuvo visas vežimų traukinys.
Nuo tada Markas niekada daugiau nesiginčijo su Bela. Jis suprato: kartais gyvūnai jaučia tai, ko mes negalime nei matyti, nei girdėti.
Ir kiekvieną kartą, kai vėjas nupūsdavo dulkes nuo kalnų, jis prisimindavo tą žvengimą – ne tik baimę, bet ir perspėjimą, kuris jam suteikė gyvybę.
