Kai vėjas nuo kalvų atnešdavo šlapios žolės ir pušų spyglių kvapą, Marija dažnai eidavo prie upės – ten, kur vanduo ramiai tekėjo ir ji galėjo galvoti apie bet ką. Po vyro mirties tai tapo jos įpročiu: kiekvieną vakarą ji nusileisdavo prie kranto, atsisėsdavo ant seno rąsto ir tiesiog klausydavosi vandens šnabždesio.
Tą vakarą viskas buvo kaip įprasta. Upė žėrėjo besileidžiančioje saulėje, laumžirgiai dūzgė virš nendrių, ir Marija jau ruošėsi išeiti, kai kažkas blykstelėjo tarp bangų. Mažas kailio kamuoliukas sukosi srovėje. Iš pradžių ji pamanė, kad tai tik šiukšlės ar išmestas žaislas, bet tada išgirdo silpną cyptelėjimą.
„O, Dieve… jis gyvas!“ – sušnibždėjo ji ir, negalvodama, įžengė į šaltą vandenį.
Ji ištraukė mažytį padarą – drebantį, šlapią, aplipusį purvu. Jis atrodė kaip maža ūdra, bet keistos formos, su trumpa uodega ir didelėmis, protingomis akimis. Iš kaklo kyšojo mažytis odinis dirželis, o ant jo buvo metalinis medalionas.
Marija parnešė radinį namo, suvyniojo jį į rankšluostį, padėjo šalia dubenėlį pieno ir visą naktį stebėjo, kaip jis atsigauna. Rytą mažas gyvūnėlis jau bandė vaikščioti po kambarį, komiškai krypuodamas savo trumpomis kojelėmis.
„Kas per stebuklas tu…?“ – tyliai paklausė Marija. „Pavadinkime tave Riku.“
Ji atsargiai nuėmė dirželį ir pastebėjo, kad medalioną galima atidaryti. Viduje buvo maža metalinė kapsulė, o jos viduje – susuktas popieriaus lapas.
Ant jo tvarkingu, dailiu rašysena buvo parašyti žodžiai:
„Jei radote šį gyvūnėlį, jis neša įrodymą. Neišmeskite jo. Neperduokite jo valdžios institucijoms. Jie jo paims.“
Marija ilgai sėdėjo, negalėdama suprasti, ką tai reiškia. Kokį „įrodymą“ mažas gyvūnėlis galėtų neštis? Ir kas turėjo atvykti?
Ji bandė jį atidžiau apžiūrėti ir pastebėjo keistą bruožą: pro žibinto šviesą matėsi maža siūlė Riko šone, tarsi oda būtų kadaise perpjauta, o paskui kruopščiai susiūta. Marija negalėjo atsispirti, paėmė didinamąjį stiklą ir sustingo: iš po plono kailio sluoksnio matėsi blizganti metalinė plokštelė.
„Tai ne šiaip mažas gyvūnėlis…“ – sušnibždėjo ji.
Po kelių dienų Rikas tapo visiškai prijaukintas. Jis sekė Mariją po namus, valgė iš jos rankos, ir ji vis dažniau pagaudavo save galvojant, kad jis, regis, suprato jos žodžius. Kartais jis net bandydavo „parodyti“ letena į medalioną, tarsi primindamas jai kažką svarbaus.
Ir tada viskas prasidėjo.
Pirmiausia pas ją atėjo paštininkas ir pranešė, kad atvyko keistas siuntinys be grąžinimo adreso, adresuotas jai. Viduje buvo USB atmintinė ir raštelis:
„Netrukus sužinosite tiesą. Bet būkite atsargi. Rikas – ne šiaip gyvūnėlis.“
Marija prijungė USB atmintinę prie savo nešiojamojo kompiuterio. Ekrane atsidarė aplankas su dešimtimis failų. Tarp jų buvo ir vaizdo įrašas. Ji paspaudė „paleisti“.
Įraše buvo rodoma laboratorija. Aplink stalą, ant kurio gulėjo maži narveliai, stovėjo žmonės baltais chalatais. Viename iš jų buvo gyvūnas, visiškai panašus į Riką. Už kadro pasigirdo balsas:
„17 eksperimentas. Duomenų laikmena paruošta. Informacija užšifruota kūno audiniuose. Kodo neįmanoma išgauti be gyvo pavyzdžio.“
Marija atitraukė nuo ekrano.
Taigi… šis mažylis yra gyva informacijos saugykla? Bet kieno? Ir kodėl jis buvo įmestas į upę?
Tą pačią naktį kažkas pasibeldė į jos duris.
Trys trumpi beldimai. Pauzė. Dar vienas.
Marija sustingo. Pro langą blykstelėjo automobilio žibintai. Ji išjungė šviesą ir priglaudė Riką prie krūtinės. Mažasis gyvūnėlis tyliai sucypė, tarsi irgi pajustų pavojų.
„Tyliau…“ – sušnibždėjo ji. „Nebijokite.“
Už durų pasigirdo žingsniai ir duslus vyriškas balsas:
„Ponia Volkova? Mes iš tyrimų centro. Jūs turite vyriausybei priklausantį objektą. Prašome jį grąžinti.“
Marijos širdis daužėsi. Ji priėjo prie lango ir pamatė du vyrus vienodais tamsiais švarkais. Viename buvo radijas, kitame – portfelis.
Ji nežinojo, ką daryti. Viena vertus, ji bijojo. Kita vertus, kažkas jos viduje sakė, kad ji negali atiduoti Riko.
Kitą rytą Marija įsėdo į autobusą ir išvyko į kaimyninį miestą. Ji žinojo tik viena: jei tie žmonės būtų radę jos namus, jie nesustotų.
Ji paslėpė mažą padarą senoje dėžėje ir nuėjo aplankyti savo seno draugo Sergejaus, biologo, su kuriuo ji kadaise studijavo universitete.
Sergėjus ilgai žiūrėjo į Riką, tada tyliai padėjo jį po lempa.
„Supranti, kad tai…“ – galiausiai tarė jis. – „Tai ne gyvūnas. Tai bioinformacijos nešėjas. Duomenys įrašyti jo DNR. Matyt, tai vyriausybės eksperimentas. Jei tai, kas yra USB atmintinėje, yra tiesa, joje gali būti informacijos, kuri kažkam kainavo gyvybę.“
Marija pažvelgė į mažą padarą, pasitikėdamas savimi miegantį jos delne.
„O kas dabar?“ – paklausė ji.
Sergėjus atsiduso.
„Dabar jie tavęs ieškos. O jei nori išgelbėti save – ir jį – turėsi dingti.“
Marija linktelėjo. Ji jau buvo apsisprendusi.
Po dviejų dienų ji išvyko iš miesto. Stebėjimo kameros ją užfiksavo traukinių stotyje, bet paskui pėdsakai užgeso.
Po savaitės spaudoje pasirodė trumpas straipsnis:
„Nežinoma moteris išgelbėjo eksperimentinį gyvūną, galintį saugoti užšifruotus duomenis. Abiejų buvimo vieta nežinoma.“
Niekas daugiau niekada nematė nei Marijos, nei mažojo Riko.
Tačiau gandai, kad kažkur kalnuose, šimtame…
Vakarais namuose prie lango galima pamatyti moterį, sėdinčią su mažu gyvūnėliu ant rankų.
Ir jos akyse – ramybė.
Tarsi ji žinotų paslaptį, kurią pasauliui geriau saugoti.
