Nika visada eidama į darbą pro šį namą. Senas, pasviręs, su išdaužytais langais ir besilupančiu tinku. Kadaise gražus, su raižytais langų rėmais, dabar stovėjo tarsi pamirštas. Pavasarį aplink jį augo tik piktžolės ir surūdijusi žolė, o sienas dengė grafičių pėdsakai.
Kiekvieną kartą, kai Nika į jį pažvelgdavo, ją apimdavo keistas liūdesys. Ji dirbo floriste ir turėjo įprotį pagyvinti viską aplinkui – net senus stiklainius paversdavo vazomis.
Vieną savaitgalį ji tiesiog parsivežė kelis petunijų sodinukus. Ji užsimovė pirštines, iškasė žemę prie pat tvoros, pasodino gėles ir palaistė jas buteliu. Niekas jos to neprašė. Ji tiesiog norėjo, kad ten vėl kažkas gyventų.
Kaimynai smalsiai žiūrėjo. Kažkas nusijuokė:
„Ten vis tiek niekas negyvena, kam jį puošti?“
Bet Nika tik nusišypsojo:
„Bent jau čia gražu.“
Po savaitės ji pasodino daugiau – medetkų, levandų, keletą rausvų astrų. Pilkų lentų fone šie spalvų purslai atrodė beveik stebuklingai.
Ir tada – prasidėjo keisti dalykai.
Pirmiausia prie namo priėjo pagyvenusi moteris. Ji ilgai stovėjo, žiūrėdama į gėles. Tada nusišluostė akis ir paliko nedidelę puokštę. Kitą dieną kažkas uždegė žvakę. Po poros dienų ant vartų atsirado nuotrauka – nespalvota, pageltusi. Jauna pora septintajame dešimtmetyje, besijuokianti ir apsikabinusi, fone – šis pats namas. Nika nežinojo, kas jie tokie.
Vėliau moteris iš kaimyninio kiemo pasakė:
„Šis namas priklausė šeimai, kuri kažkada čia gyveno. Jauna pora išėjo, tada kilo gaisras ir jie niekada negrįžo. Niekas ten nebegyveno, liko tik prisiminimai.“
Gėlės tarsi kažką pažadino.
Žmonės pradėjo sustoti ir nešti savo daiktus – mažus vazonėlius, juosteles, atvirukus.
Kažkas kreida ant sienos užrašė:
„Mylima čia.“
Po mėnesio aplink namą išaugo mažas sodas. Netobulas, bet gyvas. Kvepėjo žeme, rasa ir kažkuo ryškiu, kas sugrąžino viltį.
Vieną rytą Nika pamatė du vyrus, montuojančius naujus vartus.
„Esame tų, kurie čia gyveno, anūkai“, – sakė jie. „Manėme, kad namas niekam nebereikalingas. O dabar atrodo, kad jis laukia mūsų sugrįžtant.“
Nika stovėjo kelyje, o netoliese siūbavo jos petunijos.
Kartais, norint sugrąžinti gyvybę, nereikia nieko didelio – tiesiog pasodinti gėlių ten, kur anksčiau visi eidavo pro šalį.
