Naktinė degalinė buvo beveik tuščia. Po stogeliu lempos tyliai zyzė, ant šlapio asfalto virpėjo raudoni ir balti iškabos atspindžiai, o aplink tvyrojo tyla. Mažoje parduotuvėje už kasos snaudė pavargęs kasininkas, kuris kartkartėmis pakeldavo galvą, o po akimirkos vėl primerkdavo akis.
Prie vieno iš degalų kolonėlių stovėjo senas šviesus pikapas, o jo link neskubėdamas ėjo pagyvenęs vyras, rankoje laikydamas popierinį puodelį, pilną karštos kavos.
Jam galėjo būti apie septyniasdešimt metų. Jis vilkėjo nudėvėtą odinę striukę, tamsią kepurę ir senus džinsus. Ėjo ramiai, lengvai pasilenkęs, kaip žmogus, nugyvenęs ilgą gyvenimą ir seniai niekur nebeskubantis. Iš šalies galėjai pamanyti, kad tai paprastas senolis, kuris sustojo tik įsipilti benzino ir nusipirkti kavos tolimesnei kelionei.
Ir būtent todėl jis iš karto patraukė kažko, besislepiančio šešėlyje už parduotuvės kampo, dėmesį.
Iš tamsos išėjo jaunas, aukštas, raumeningas vaikinas trumpai kirptais plaukais ir tatuiruotėmis ant kaklo bei rankų. Tokie kaip jis nakties viduryje be priežasties nesitrina po tuščias degalines. Jis iš karto pastebėjo senuką, jo apdaužytą automobilį ir nusprendė, kad prieš jį stovi lengvas grobis. Vaikino veide pasirodė įžūli šypsena, ir jis tvirtu žingsniu nuėjo tiesiai jo link.
— Ei, seneli, gal turi man kokį banknotą? — pasakė, užstodamas jam kelią.
Pagyvenęs vyras sustojo ir atidžiai į jį pažvelgė.
— Ne, neturiu pinigų, — ramiai atsakė.
Vaikinas nusišypsojo dar plačiau ir žengė žingsnį į priekį.
— O jeigu tave apieškosiu ir rasiu? Kaip manai, kas tada su tavimi nutiks?
Senolis jau žinojo, su kuo turi reikalą. Iš žvilgsnio, balso ir elgesio buvo aišku, kad tai ne tik įžūlus pienburnis, o paprastas naktinis plėšikas, ieškantis žmogaus, kurį būtų galima įbauginti.
Tačiau pagyvenusio vyro veide neatsirado baimės. Jis tik kiek stipriau suspaudė puodelį ir pabandė jį apeiti, kad pasiektų savo automobilį.
Tada chuliganas staigiai žengė į šoną ir vėl užtvėrė jam kelią.
— Aš su tavimi kalbu. Trauk pinigus. Dabar.
Senolis pakėlė į jį akis ir tyliai paklausė:
— O jeigu ne?
Tikriausiai būtent tas ramus tonas įsiutino vaikiną labiau nei kas nors kitas. Jis nesitikėjo, kad nesukels baimės. Bandito veidas persikreipė iš pykčio. Staigiu judesiu jis išplėšė puodelį iš vyresnio vyro rankų ir tą pačią akimirką išpylė jam karštą kavą tiesiai ant galvos ir veido.
Dangtelis nuskrido į šoną. Kav os likučiai nubėgo jam per veidą. Vaikinas garsiai nusikvatojo, patenkintas savimi, tarsi ką tik būtų įrodęs, kas čia šeimininkas.
Senolis nesuriko ir net neatsitraukė. Jis stovėjo nejudėdamas, tik lėtai delnu nušluostė karštus lašus nuo veido ir pažvelgė į jauną vyrą visiškai kitu žvilgsniu.
Chuliganas priėjo dar arčiau, sugriebė vyresnį vyrą už apykaklės ir piktai sušnypštė:
— Na ir ką, dabar jau žinai, su kuo susidėjai?
Ir būtent tuo momentu įvyko tai, ko jis visiškai nesitikėjo.
Vyresnis vyras žaibiškai užblokavo jo ranką, staigiai pasisuko ir taip tiksliai bei stipriai smogė jam po alkūne, kad vaikinas suriko iš skausmo.
Po akimirkos senolis prisitraukė jį prie savęs, pakirto kojas, ir chuliganas dusliu trenksmu krito ant šlapio asfalto. Telefonas iškrito jam iš kišenės ir nuslydo per balą degalų kolonėlės link.
Vaikinas net nespėjo suprasti, kaip atsidūrė ant žemės, veidu į apačią, su ranka užlaužta už nugaros ir vyresnio vyro keliu, įremtu tarp menčių.
Chuliganas blaškėsi, bandydamas išsilaisvinti, bet senolis dar stipriau prispaudė jį prie šlapio betono.
— Paklausyk manęs atidžiai, — pasakė ramiu, sunkiu balsu. — Tai, kad esu senas, dar nereiškia, kad esu bejėgis.
Vaikinas sunkiai kvėpavo, o jo įžūlumo neliko nė pėdsako. Skausmas ir baimė labai greitai padarė tai, ko nepadarė jokie žodžiai.
Vyresnis vyras lengvai pasilenkė prie jo ir pridūrė:
— Kitą kartą skaudės dar labiau, jei vėl tave čia pamatysiu. Ir, beje, jei dar nesupratai — aš buvęs šerifas. Pusę gyvenimo praleidau gaudydamas tokius kaip tu. Jūs visada darote tą pačią klaidą. Manote, kad jėga — tai raumenys ir įžūlus tonas. Iš tikrųjų drąsūs būnate tik prieš tuos, kurie atrodo silpnesni.
Po to jis paleido vaikiną ir lėtai atsistojo. Tas iš karto apsivertė ant nugaros, ir iš jo juoko jau nebuvo likę nė ženklo. Pagyvenęs vyras įsėdo į automobilį, užvedė variklį ir lėtai išvažiavo iš degalinės.
