Rytas buvo saulėtas ir tylus.
Ana jojo kaimo keliu – senas įprotis: kiekvieną sekmadienį ji važinėdavo dviračiu tarp laukų, kad praskaidrintų galvą.
Geltono grūdų burbuolės švelniai siūbavo vėjyje, o tolumoje girdėjosi paukščių čiulbėjimas.
Tačiau kažkuriuo metu ji pastebėjo kažką balto ant kelio priešais.
Iš pradžių ji pamanė, kad tai maišas. Tada – audinys.
Prijojusi arčiau, Ana suprato, kad tai vestuvinė suknelė.
Ji gulėjo pačiame purvino kelio viduryje, visiškai švari, tarsi kažkas ją ką tik būtų ten padėjęs. Šilkas švelniai žėrėjo saulėje, šydas šiek tiek siūbavo vėjyje.
Ana nulipo nuo žirgo ir apsidairė. Jokių automobilių, jokių žmonių. Tik laukas ir kelias.
Ji pasilenkė – suknelė buvo nauja, be jokios dėmės. Viduje buvo tvarkinga etiketė iš vestuvinių suknelių salono ir mažas pakabukas ant grandinėlės, įstrigęs nėriniuose.
Ant pakabuko buvo išgraviruota:
„A + D. Liepos 22 d.“
Ana sustingo. Šiandien buvo liepos 22 d.
Ji išsitraukė telefoną – nebuvo jokio signalo.
Ji nusprendė suknelę pasiimti į artimiausią kaimą, bet nuvažiavusi dar porą kilometrų, pakelėje pamatė seną bažnyčią.
Durys buvo atviros.
Viduje nieko nebuvo, tik gėlių kvapas ir iš garsiakalbių sklindanti švelni muzika.
Prie įėjimo ant suoliuko sėdėjo kostiumuotas vyras, nuleidęs galvą.
Priėjo Ana.
„Atsiprašau, ar nežinote… atrodo, kad kažkas pametė suknelę.“
Vyras pakėlė akis. Paraudęs, pavargęs.
„Ji nepamesta“, – niūriai tarė jis. „Ji… neatėjo.“
Jis perbraukė ranka per veidą ir pažvelgė į suknelę jos rankose.
„Ji jos. Aš ją atnešiau šįryt, bet, matyt, likimas lėmė kitaip. Ji nenorėjo vestuvių.“ Ji paliko suknelę ant kelio ir… išėjo.
Ana nežinojo, ką pasakyti.
Ji tiesiog tyliai padėjo suknelę šalia jo, o tada, važiuodama tolyn, atsisuko. Vyras vis dar sėdėjo ten pat, spoksodamas į tuštumą, o suknelė saulėje atrodė taip, lyg kažkas būtų ją vilkėjęs.
