Rytas mažame Lietuvos Kairiškų kaimelyje prasidėjo įprastai. Žolę gaubė rūkas, iš kaimyninio sodybos užgiedojo gaidys, o senasis Edmundas Laisvis, buvęs laikrodininkas, sėdėjo verandoje ir gėrė stiprią arbatą iš emaliuoto puodelio.
Jis gyveno vienas sename name, kurį pats pasistatė jaunystėje. Po žmonos mirties jis retai išeidavo už vartų – išskyrus parduotuvę duonos ar kačių ėdalo. Tačiau tą rytą kažkas privertė jį atsikelti nuo suolo: švelnus metalinis žvangėjimas, tarsi kas nors daužytų į stiklinį indą.
Edmundas susiraukė.
„Kas per velnias…“ – sumurmėjo jis ir nuėjo į kiemą.
Ant žemės gulėjo daiktai, kurių niekas neatpažino.
Viduryje jo kiemo, prie pat seno šulinio, gulėjo trys keisti objektai. Vienas priminė pusę varinės sferos, kitas – išlenktą metalinę plokštelę su nežinomais simboliais, o trečiasis – blizgantį cilindrą, iš kurio sklido silpni garai.
Edmundas pritūpė, norėdamas jį paliesti, bet staiga ranka pajuto silpną dilgčiojimą, tarsi statinę elektrą. Metalas buvo šiltas, tarsi ką tik išdegęs.
„Gal tai tikrai lėktuvo dalis?“ – pagalvojo jis, žiūrėdamas į dangų. Tačiau dangus buvo giedras. Nei dūmų, nei degimo pėdsakų.
Jis paskambino savo kaimynui Antanui, buvusiam kariškiui. Šis įėjo susiraukęs, laikydamas lazdą.
„Geriau to neliesk, Edmundai. Nuo jo dvokia chemikalais…“
„O gal sudužo palydovas?“ – įsiterpė jo kaimynė Marta, kuri, kaip visada, viską girdėjo pro tvorą.
Atvyko žmonės iš miesto.
Po valandos senuko kiemą apsupo keliolika žmonių – vieni filmavo telefonais, kiti ginčijosi.
Kol Antanas ginčijosi su žurnalistais, prie Edmundo priėjo du vyrai su oficialiais kostiumais be skiriamųjų ženklų.
– „Tu tai radai pirmas?“
– „Aš radau. Išėjau, ir štai jie.“
– „Nieko nematei?“
— „Tik katė. Ir… šviesa. Blyksnis, tarsi žaibas, bet be garso.“
Vyrai apsikeitė žvilgsniais. Vienas iš jų išsitraukė detektorių primenantį prietaisą ir mostelėjo juo virš objektų. Jis pypsėjo ir švytėjo žaliai.
— „Tankis nežinomas, temperatūra stabili. Reikia izoliuoti.“
Po pusvalandžio iš miško išniro karinis sunkvežimis. Žmonių buvo paprašyta atsitraukti. Metaliniai objektai buvo sudėti į folija suvyniotą konteinerį. Edmundas stovėjo prie tvoros ir stebėjo, kaip jo kiemas virsta filmavimo aikštele.
Ir tada prasidėjo kažkas keisto.
Kitą dieną visi kaime esantys prietaisai pradėjo keistai elgtis.
Naktį televizoriai patys įsijungdavo, mobiliųjų telefonų baterijos išsikraudavo per kelias minutes. O Edmundo namuose laikrodis, kurį jis saugojo visą gyvenimą, staiga pradėjo sukti atgal.
„Ar girdėjai? Radijas šnypščia!“ – skundėsi Marta.
„Ir šunys naktį staugia… kaip prieš audrą“, – pridūrė Antanas.
Tą naktį Edmundas pabudo į šviesą. Kieme nieko nebuvo. Tačiau virš šulinio tvyrojo švelni šviesa, tarsi oras drebėtų. Ir ten, kur dieną prieš tai gulėjo keisti objektai, dabar buvo matyti pėdsakas – idealiai apvali, apdegusi žymė ant žemės.
Kitą rytą į senuko namus vėl atėjo kareiviai – šį kartą kaukėti kareiviai. Jie prašė jo niekam nepasakoti, ką matė. Tačiau gandai jau buvo pasklidę.
Dabar į Cairiškus atvyksta turistai ir tyrinėtojai. Vieni sako, kad tai meteorito fragmentas, kiti – kad kažkas palietė.
O senasis Edmundas, kiekvieną vakarą sėdėdamas verandoje, žiūri į šulinį ir šnabžda:
„Jei būtumėte žinoję, ką tą naktį mačiau, nebūtumėte čia atėję…“
