Kadaise senuose kaimuose prie kiekvieno namo durų stovėdavo mažas šaukštelis druskos. Kartais ant mažos lentelės, kartais tiesiog ant lėkštutės. Šiandien daugelis šį prietarą laiko prietaru. Tačiau vyresnieji sakydavo:
„Kol prie įėjimo yra druskos, namas apsaugotas.“
Šis paprotys buvo perduodamas iš kartos į kartą. Jaunimas ne visada žinojo, kodėl, bet vis tiek padėdavo žiupsnelį druskos prie durų, ypač naktį ar prieš audrą.
Kartą etnografas Leo Stolzas aplankė nedidelį pakrantės kaimelį Šiaurės Europoje, kur ši tradicija vis dar gyvavo. Jis pastebėjo, kad beveik kiekvienuose namuose prie durų stovėjo maža lėkštutė druskos.
„Ar tai nuo piktųjų dvasių?“ – paklausė jis pagyvenusios moters, ponios Anos.
Ji nusišypsojo:
„Nuo visko, mano sūnau. Nuo dvasių, nuo drėgmės, nuo nelaimių.“
Leo, kaip mokslininkas, nusprendė patikrinti šio papročio logiką. Jis atliko eksperimentą, įrengdamas higrometrus dviejuose namuose. Viename prie įėjimo buvo druskos, kitame – ne. Po savaitės prietaisas parodė, kad namuose su druska drėgmė prie durų buvo beveik 20 % mažesnė.
Druska iš tiesų sugerdavo drėgmę – nematomą, bet pastovią. Tai reiškė:
mažiau pelėsio ant slenksčio,
mažiau pelėsio kvapo,
mažesnę tikimybę, kad medinės durys ar grindys supūs.
Laikui bėgant, druska, žinoma, subyrėdavo, nuplaunama lietaus. Tada namų šeimininkės tiesiog įberdavo daugiau.
Tačiau buvo ir kita reikšmė – simbolinė.
Druska buvo laikoma tyrumo ir tiesos ženklu. Ji buvo naudojama priesaikose, taikai „užantspauduoti“ ir svečiams pasisveikinti. Slenkstis yra riba tarp namų ir išorinio pasaulio, o tai reiškia, kad druska buvo dedama ne tik fizinei apsaugai, bet ir kaip talismanas nuo bet kokio blogio, kuris galėtų patekti.
Senuosiuose etnografų įrašuose netgi yra prietarų:
Jei druska ant slenksčio patamsėja, tai pranašauja oro pasikeitimą arba nepažįstamojo atvykimą.
Jei ji išsilieja, tai reiškia, kad kažkas linkėjo namams pikto.
Šiandien, kai tai pamiršta, mažai kas žino, kad šis „močiutės ritualas“ visai nėra mistinis.
Tai buvo paprastas, sumanus būdas apsaugoti namus ir juose tvyrantį orą – ir tuo pačiu priminti žmonėms: „Tegul į mano namus įeina tik gėris.“
Kartais seni įpročiai pasirodo esą daug sumanesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
