Tai nutiko įprastą saulėtą dieną, kai atrodė, kad pasaulyje nieko baisaus negali nutikti.
Aleksejus grįžo namo iš darbo. Jo maršrutas visada eidavo pro geležinkelio pervažą – ramią, pusiau apleistą, pro kurią retai važiuodavo traukiniai. Jis ėjo, klausėsi muzikos, galvojo apie artėjantį savaitgalį, kai staiga pastebėjo judesį tarp bėgių.
Jis sustojo.
Kažkas judėjo ant pabėgių, pačiame bėgių viduryje.
Iš pradžių jis pamanė, kad tai šiukšlės, audinio gabalas, vėjas. Tačiau atidžiau įsižiūrėjęs suprato, kad tai maža lapė. Stambus, rausvai rudas, drebantis padaras bandė pabėgti, bet jo letena buvo įstrigusi tarp metalinių bėgių. Jis trūkčiojo ir cyptelėjo – ir garsas privertė Aleksejaus vidurius suspausti.
Jis apsidairė – tuščia. Jokių žmonių, jokio garso. Tik lengvas vėjelis ir tolimas ragų aidas.
„Būk kantrus, mažute“, – sumurmėjo Aleksejus ir užlipo ant bėgių.
Jis atsiklaupė ir atsargiai ištiesė ranką. Lapės jauniklis bandė nušliaužti, bet jo letena buvo tvirtai įstrigusi tarp pabėgio ir bėgio. Aleksejus bandė pakelti metalą, bet šis nepajudėjo. Jis timptelėjo stipriau – nesėkmingai.
Ir tada – jis išgirdo.
Žemas, tolimas dundesys.
Jis sustingo. Jis pakėlė galvą. Tolumoje, už posūkio, blykstelėjo baltas blyksnis – priekiniai žibintai.
Traukinys.
Garsas su kiekviena sekunde stiprėjo. Oras drebėjo, metalinis ritmas artėjo ir akimirksniu viskas Aleksejaus viduje apsivertė aukštyn kojomis.
Jis suprato: jei jis dabar išeis, lapės jauniklis mirs. Jei jis pasiliks, mirs.
Laikas tarsi sustojo.
Jis vėl pasilenkė ir bandė išlaisvinti leteną.
„Eime… prašau, eime…“ – sušnibždėjo jis. Lapės jauniklis gailiai sucypė, jo mažas kūnelis drebėjo. Aleksejus ranka užkabino raištį ir pajuto, kaip metalas juda – vos vos, bet pajudėjo! Jis stipriau timptelėjo, jausdamas, kaip delnų oda dūžta į akmenis.
Riaukimas darėsi kurtinantis.
Su kiekviena sekunde bėgiai po juo vis labiau vibravo. Oras prisipildė dulkių, drebėjimo ir griaustinio.
Ir staiga – spragtelėjimas!
Letena ištrūko.
Lapės jauniklis ištrūko ir, tarsi viską supratęs, šoko tiesiai jam į glėbį. Aleksejus atsistojo, sugriebė mažąjį padarėlį ir puolė link pylimo.
Tą pačią akimirką pro šalį pralėkė traukinys – riaumodamas, švilpdamas ir blaškomas vėjo, kuris jį parbloškė. Jis krito ant žolės, priglaudęs lapės jauniklį prie krūtinės.
Triukšmas pamažu nutilo. Oras vėl tapo skaidrus. Jis gulėjo ten, sunkiai kvėpuodamas, jausdamas, kaip mažas, gyvas padaras dreba po jo ranka.
„Viskas gerai, viskas gerai… tu gerai“, – sušnibždėjo jis.
Lapė pažvelgė į jį gintaro spalvos akimis – išsigandusi, bet kupina gyvybės. Aleksejus atsargiai jį paleido, ir šis nušlubčiojo miško link, dar kartą atsigręždamas, tarsi atsisveikindamas.
Aleksejus liko sėdėti ant žolės, negalėdamas patikėti, kad viskas baigėsi. Jo delnai buvo kruvini, širdis daužėsi taip, lyg norėtų išsiveržti. Jis pažvelgė į išvykstantį traukinį ir tik tada suprato, kaip arti jis buvo.
Jis ilgai sėdėjo, bandydamas suvokti, kas ką tik įvyko.
Ir kaip tik ruošdamasis išeiti, staiga pastebėjo ant pabėgių mažą kraujo lašelį ir raudono kailio kuokštą.
Jis juos pakėlė ir susimąstęs suspaudė rankoje.
O tada jis pamatė įbrėžimą ant metalo, kur buvo įstrigusi jo letena. Neryškūs, bet panašūs į raides.
Trys kreivi simboliai, tarsi subraižyti nagais:
„GYVAS“.
