Visą naktį siautėjo audra virš kalvų. Vėjas siautė taip, lyg tuoj nuplėš stogus, pro langus pliaupė lietus, o žaibai taip ryškiai apšvietė dangų, kad senas trobos namas drebėjo nuo kiekvieno griaustinio trenksmo.
Lukasas Šneideris, dvidešimt metų ūkininkavęs, nemiegojo – audra buvo per stipri poilsiui. Tačiau kai iš tvarto pasigirdo ilgas, skausmingas riaumojimas, Lukas griebė žibalinę lempą ir išbėgo į kiemą.
Purvas spaudė po batais, vėjas bandė jį parversti nuo kojų. Jis atidarė sunkias tvarto duris. Viduje ant šiaudų gulėjo jo geriausia karvė Bela. Ji sunkiai kvėpavo, jos akys degė iš skausmo ir baimės – ji tuoj atsives jauniklius.
„Laikykis, mergaite… Aš su tavimi“, – sušnibždėjo Lukas, pasiraitodamas rankoves, kaip kadaise darydavo jo tėvas.
Jis dirbo stabiliai, tiksliais judesiais. Tačiau kuo toliau jis ėjo, tuo šalčiau darėsi. Lempa mirgėjo. Oras šnypštė, tarsi kažkas nematomo judėtų tarp gardų.
Ir tada… akimirką.
Lukas švelniai timptelėjo priekines kojas, bet kai naujagimis padaras išniro, jis sustingo.
Tai nebuvo veršelis.
Kūnas buvo aplipęs gleivėmis, drebėjo, buvo šiltas… bet…
Kojos buvo per ilgos ir plonos.
Nebuvo kailio – oda buvo beveik permatoma.
Ausys buvo smailios, kaip lapės.
Akys buvo užmerktos, bet kažkas judėjo po vokais, tarsi jau galėtų… matyti.
„Mielas visagali Dieve…“ – sušnibždėjo Lukas, atsitraukdamas.
Bela staiga tyliai sustojo – ne iš baimės. Tarsi… maldaudama. „Neišmesk jo.“
Padaras išleido balsą. Tai nebuvo riaumojimas ar riksmas, o garsas, kurio Lukas niekada anksčiau nebuvo girdėjęs.
Tą akimirką griaustinis taip garsiai nugriaudėjo, kad tvartas sudrebėjo. Vėjas atvėrė duris.
Ir egzistencija atmerkė akis.
Gintaras. Gilus. Ne visai žmogiškas… bet ir ne žvėriškas.
Lukas sustingo. Lempa drebėjo jo rankose.
O ant šiaudo mažytis padaras vos pakėlė galvą… ir ištiesė į jį mažą, beveik žmogišką ranką.
Jis stovėjo tarp baimės ir pareigos.
Priešais jį buvo kažkas svetimo… bet gyvo.
Ir jis padarė pasirinkimą.
