Tą dieną aštuonmetis Artiomas tiesiog vaikštinėjo miško pakraščiu.
Jis mėgo rinkti kankorėžius, apžiūrinėti vabzdžius ir parsinešti namo „radinių“ – galbūt įdomios formos akmenį, galbūt į kardą panašų pagalį.
Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
Po krūmu, kur paprastai augdavo grybai, jis pastebėjo vėžlį.
Mažas, lygiu, keistu raštu išmargintas kiautas, jis ramiai tupėjo tarp samanų.
Artiomas atsargiai jį pakėlė ir parnešė namo, nusprendęs parodyti tėvams.
„Žiūrėk, mama! Jis tikras!“ – džiaugsmingai sušuko jis, paguldydamas vėžlį ant kiemo žolės.
Tačiau vos tik Artiomas nusisuko, gyvūnas žaibišku greičiu nuslydo žeme.
Vėžlys judėjo ne lėtai, kaip animaciniuose filmuose, o taip greitai, kad netoliese stovintis šuo Barsikas nespėjo sureaguoti. Jis tiesiog sulojo ir atsitraukė, nustebęs pažvelgęs į naująjį „svečią“.
Berniukas paskambino tėvams, bet kai jie išėjo, vėžlys jau buvo dingęs už tvoros.
Jis buvo rastas tik po kelių valandų – prie tvenkinio, už dešimčių metrų nuo namo.
Zoologai, pamatę nuotrauką, apstulbo:
„Tai reta tvenkinio vėžlių rūšis su galingais užpakalinių kojų raumenimis. Jie iš tikrųjų gali judėti greičiau nei įprastos rūšys, ypač jei pajunta pavojų.“
Tačiau Artiomas tikras, kad tai ne tik greitis.
Jis sako, kad vėžlys pasuko galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis, tarsi suprasdamas, kad jis nenori jo sulaikyti.
Dabar berniukas dažnai eina prie tvenkinio.
Ir kiekvieną kartą jis pamato pažįstamą, blizgantį kiautą, kyšantį iš po vandens – tarsi sveikinimą nuo seno draugo.
