Šiaurinis Lindvardo kaimas stovėjo miško ir begalinio užšalusio ežero pakraštyje. Žiemą čia viskas buvo tylu – vėjas siautėjo virš snieguotos lygumos, stogai buvo apšalę, o namų langai švytėjo geltona krosnių šiluma. Žmonės eidavo miegoti anksti ir retai išeidavo po saulėlydžio – šiuose miškuose vaidenosi per daug keistų dalykų.
Tačiau tą sausio aušrą, kai šaltis taip stipriai užšaldė orą, kad jo kvėpavimas atrodė kaip stiklas, medžiotojas Erikas Holmas paėmė šautuvą ir kuprinę ir patraukė į mišką. Jis ketino patikrinti spąstus prie seno upelio, tekančio į ežerą. Vėjas nurimo, o sniegas žėrėjo blyškioje saulėje.
Jis ėjo savo įprastu keliu – kol pamatė kažką keisto.
Ant balto ežero paviršiaus, arčiau centro, sniegas buvo suspaustas į liniją. Ir joje buvo aiškūs, gilūs basų žmonių pėdų pėdsakai. Maži, tarsi moterų. Jie ėjo iš miško… tiesiai per ledą.
Erikas sustojo, apstulbęs.
„Kas… tokiame šaltyje… basomis?“
Jis pamanė, kad kažkam reikia pagalbos. Tačiau artėdamas sustingo: tarp bėgių nebuvo nė vieno bato ar rogių pėdsako. Tik basos pėdos, įspaustos iki kiekvieno piršto, iki pat įtrūkimų odoje.
Jis sekė paskui juos. Buvo nejaukiai tylu – tik sniegas traškėjo po jo batais. Bet blogiausia dar buvo priešakyje.
Pėdsakai nesibaigė ties krantu.
Jie nepasuko.
Jie nedingo.
Jie ėjo tiesiai po ledu.
Ten, kur bėgiai žengė paskutinį žingsnį, ledas buvo skaidresnis nei aplinkinė teritorija. Juodas vanduo švietė kiaurai. Atrodė, kad poledinis paviršius kvėpuoja. Erikas atsiklaupė ir perbraukė ranka per paviršių.
Šalta. Subtilus traškesys.
Ir staiga – jis pamatė.
Po ledu, tiesiai šalia jo delno… gulėjo ranka. Blyški. Sušalusi. Pirštai buvo prispausti prie ledo apačios, tarsi kažkas iš apačios bandytų pabėgti.
Erikas susmuko atgal, jo širdis daužėsi gerklėje. Jis atsistojo ir nubėgo kaimo link.
Tą vakarą kaimo seniūnas, klebonas, keli vyrai ir pats Erikas grįžo prie ežero. Tačiau pėdsakų nebebuvo – tarsi juos būtų nunešęs vėjas. O po ledu – nei kūno, nei rankos.
Visi nusprendė, kad tai jų vaizduotė. Šaltis, nuovargis, šviesos triukas.
Visi – išskyrus senąją Ingrid, kuri gyveno prie pat miško.
Ji pasakė:
„Tai ne nauja istorija. Kiekvieną žiemą kažkas vaikšto per ledą… basomis. O po ledu nėra vandens. Kažkas klausosi.“
„Kas?“ – paklausė Erikas.
Senutė neatsakė. Ji tik žiūrėjo į ežerą su tokiu ilgesiu, tarsi žinotų, kas ten šaukia žmones.
Kitą naktį Erikas negalėjo užmigti. Jo mintys degė kaip šerkšnas. Jis pasiėmė žibintą ir kailį ir grįžo prie ežero.
Sniegas traškėjo tyliau. Mėnulis apšvietė apledėjusį paviršių pieniška šviesa.
Ir staiga…
Jis vėl tai pamatė.
Pėdsakai.
Tie patys basų kojų pėdsakai. Švieži. Tarsi kažkas būtų ką tik praėjęs pro šalį.
Bet šį kartą… jie kilo iš po ledo – į išorę.
